About the Church
Kauno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, dar žinoma kaip Petrašiūnų bažnyčia, yra išskirtinis religinės ir architektūrinės paveldo objektas, stovintis rytinėje Kauno dalyje, dešiniajame Nemuno krante. Ši mūrinė bažnyčia pastatyta 1934 metais pagal architekto Nikolajaus Mačiulskio projektą ir jau nuo pat pradžių tapo vietos bendruomenės centru.
Bažnyčia tituluota Šv. Vincento Pauliečio, gimusio Prancūzijoje ir garsėjusio savo labdaringomis veiklomis bei rūpesčiu vargšais ir ligoniais, vardu. Tai atspindi ir pačios bažnyčios misiją būti ne tik maldos namais, bet ir socialinės paramos vieta. Šv. Vincentas Paulietis gyveno XVII amžiuje (1581–1660) ir buvo vienas iškiliausių savo laikmečio filantropų.
### Istorinė Raida
Kapucinai įsikūrė Petrašiūnuose 1934 metais ir nedelsdami ėmėsi statyti naują bažnyčią. Statybos darbus globojo kunigas Vincas Mieleška, o šventovę 1936 metais konsekravo apaštalinis nuncijus vyskupas Antonijus Arata. Vėliau jo žodžius homilijoje papildė vyskupas Teofilius Matulionis.
Prieš įsteigiant savarankišką parapiją 1948 metais, bažnyčia veikė kaip Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijos filija. Kapucinai dirbo čia kaip Karmelitų parapijos vikarai. Bažnyčios rūsyje buvo įrengta kino salė, kurioje rodyti religiniai filmai ir leistas žurnalas „Lurdas“.
Deja, 1948 metais sovietinė valdžia uždarė kapucinų vienuolyną ir filiją. Tačiau tais pačiais metais buvo oficialiai įsteigta Petrašiūnų parapija, kad išliktų katalikų bendruomenei svarbi vieta. Sovietmečiu bažnyčia tapo slaptu pasipriešinimo centru, kur veikė pogrindžio jaunimo zakristija, mokanti vaikus tikėjimo tiesų bei ruošianti sakramentams.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kardinolas Vincentas Sladkevičius pakvietė kapucinus grįžti į Dotnuvos vienuolyną, o 1995 metais jie sugrįžo ir į Petrašiūnus. Nuo tada kapucinai toliau darbuojasi ne tik Kaune, bet ir Paulių kaime Jurbarko rajone.
### Architektūriniai Ypatumai
Petrašiūnų bažnyčia yra viena iš keturių tarpukario modernizmo bažnyčių Kaune. Joje galima pastebėti tiek romaninio, tiek gotikinio stilių bruožų. Statinys yra stačiakampio plano, masyvus, vienabokštis su dviem priestatais ir rūsiais. Sienose dominuoja aukšti, grakštūs langai, kurie suteikia pastatui šviesos ir erdvės pojūtį.
Šventoriuje ant kalvelės yra kapinaitės, kurias puošia kryždirbio Adolfo Teresiaus sukurti koplytstulpiai. Visa tai suteikia vietai ypatingo sakralumo ir istorinio gilumo.
### Bendruomenės Centras
Kauno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia iki šių dienų išlieka gyva ir aktyvia bendruomenės susibūrimo vieta. Čia ne tik vyksta pamaldos, bet ir įvairūs kultūriniai bei socialiniai renginiai, kurie pritraukia tiek vietinius gyventojus, tiek svečius iš kitų Lietuvos regionų.
Toks bažnyčios vaidmuo – tai ne tik istorinės atminties saugojimas, bet ir aktyvus įsipareigojimas padėti žmonėms, kurti stiprią, vieningą bendruomenę, kur
Gallery and Resources
FOTOGRAFIJA, nespalvota, grupinė, horizontalaus formato. Telšių vyskupas Antanas Vaičius, apsuptas šešių dvasininkų ir patarnautojų prie Telšių katedros. Iš kairės į dešinę stovi: 2) kun. Juozapas Pačinskas OFM (1935–1996), Telšių Katedros klebonu buvęs iki 1988 m.; 3) kun. Juozapas Gasiūnas (1901–1989); 4) vysk. Antanas Vaičius (1926–2008); 5) kan. Jonas Beinorius (1908ؘ–1985), Telšių vyskupijos kurijos kancleris; 6) kun. Petras Dumbliauskas (1929–2017); 7) klierikas Jonas Kusas, pabaigęs tris Kauno kunigų seminarijos kursus. Nuotrauka padaryta 1984 m. rugpjūčio mėn. Telšių katedros šventoriuje Sutvirtinimo sakramento teikimo proga. Už nugaros matosi Telšių kunigų seminarijos pastatas, kuris tuo metu buvo kurčnebylių mokykla. Fone kairiau matomas Mergelės Marijos skulptūros postamentas (skulptūra po seminarijos atgavimo grąžinta į seminarijos sodą).
Vaičius Antanas (1926-04-05, Geidučiai, Mosėdžio vlsč., Kretingos apskr. – 2008-11-25Telšiai, palaidotas Telšių katedros šventoriuje), Telšių vyskupas. Klaipėdos universiteto garbės dr. (1997). 1943–46 studijavo Telšių, 1946–51 – Kauno kunigų seminarijoje. 1950 įšventintas kunigu. 1951–52 Plungės, 1952–54 Klaipėdos parapijos vikaras (1953–54 laikinai ėjo ir klebono pareigas), 1954–59 Žygaičių, 1959–62 Salantų, 1962–65 Lauko Sodos parapijų klebonas. 1965–75 ėjo Akmenės klebono ir Viekšnių dekanato vicedekano pareigas. 1973–75 Telšių katedros klebonas ir Telšių vyskupijos kurijos kancleris. 1975 išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kapituliniu vikaru, 1982 paskirtas apaštaliniu administratoriumi. 1986–99 Dvasininkijos (kunigų) kongregacijos Vatikane narys. 1988–93 Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pavaduotojas. 1987 Romoje dalyvavo Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus minėjime ir J. Matulaičio beatifikacijos iškilmėse (vienintelis Lietuvos vyskupas, gavęs sovietų valdžios leidimą). 1989–2001 Telšių vyskupijos ordinaras, 2001–02 Telšių vyskupijos apaštalinis administratorius, nuo 2003 vyskupas emeritas. Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998).
Pačinskas Juozapas (1935-04-11, Lagedžių k., Anykščių r. – 1996-02-25, Plungė), kunigas, vienuolis pranciškonas, tikėjimo gynėjas. Baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. 1959–1964 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1964 m. kovo 25 d. Kauno arkikatedroje J. Pačinskas buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Anykščių parapijos bažnyčioje. Nuo 1964 m. beveik dešimtmetį J. Pačinskas tarnavo vikaru Mažeikiuose, paskui buvo Palangos vikaras. Paskirtas iki 1980 m., apie dešimtmetį, iki 1988 m., jis buvo Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros klebonas ir Viešvėnų (Telšių r.) Švč. Trejybės parapijos administratorius. Telšiuose jis organizavo itin aktyvią pogrindinės religinės ir patriotinės literatūros leidybą, išleido ir išplatino apie 200 leidinių, kartu su vikaru, būsimuoju Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku kasmet parduodavo Lietuvos parapijų kunigams iki 50 tūkst. leidinių – daugiausia katekizmų ir maldaknygių. Sovietmečiu slapčia priėmęs vienuolio pranciškono įžadus, J. Pačinskas OFM buvo slaptasis pranciškonų veiklos koordinatorius Lietuvoje. Paskirtas 1988 m. birželio 3 d., 1988–1996 m., iki gyvenimo pabaigos, jis tarnavo Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, buvo Plungės dekanato dekanas. Lietuvos Atgimimo metais J. Pačinskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, valstybės švenčių minėjimuose, sakydamas įkvepiančias dvasingas kalbas. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip asketiško gyvenimo būdo dvasininkas, visas jėgas skyręs tarnystei Dievui ir žmonėms. Mirė 1996 m. vasario 25 d. Plungėje. Palaidotas Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.
Gasiūnas Juozapas (1901-06-20, Stasių k., Rokiškio apskr. – 1989-09-18, Lauko Soda, Telšių r.), katalikų kunigas, hitlerinės okupacijos metais gelbėjęs žydų šeimas. Nuo 1928 studijavo Telšių kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1936-06-06. Vikaras Pikeliuose, Tveruose, Šventojoje, Kražiuose, 1950–1965 – Akmenės parapijos klebonas, vėliau klebonas Varniuose, Tveruose, Lauko Sodoje.
Beinorius Jonas (1908–1985). 1933 m., baigęs Telšių kunigų seminariją, J. Beinorius buvo Skuodo, Klaipėdos gimnazijos kapelionas. Nuo 1940 m. – Tauragės klebonas, po 1955 m. – Mažeikių, Žarėnų-Latvelių, Veiviržėnų, Palangos klebonas, nuo 1965 m. – kanauninkas. 1975–1985 m. J. Beinorius buvo Telšių vyskupijos kurijos kancleris. Mirė 1985 m., palaidotas Švėkšnos kapinėse esančiame Beinorių šeimos kape.
Dumbliauskas Petras SDB (1929-12-02, Bartelių k., Veisiejų vlsč. – 2017-10-04, Marijampolė). 1940 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1959-03-25 baigė Kauno kunigų seminariją, vyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintas kunigu. Vikaru ir klebonu dirbo įvairiose Lietuvos vietose. 1959–1961 m. – Leipalingyje. 1974 m. kartu su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, Lionginu Kunevičiumi ir Pranu Adomaičiu pasirašė kreipimąsi į TSRS žmogaus teisių gynimo komitetą, reikalaudami išlaisvinti už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką areštuotus okupuotos Lietuvos piliečius. 1978–1979 m., dirbdamas Tabariškėse (Kauno r.), parapijiečių padedamas, atstatė bažnyčią ir pastatė kleboniją, Šv. Kazimiero statulą. 1985-01-31 davė amžinuosius vienuolinius įžadus kunigo Bosko saleziečių Draugijoje. 1989–1995 m. buvo Alytaus klebonas ir Alytaus dekanato dekanas. Čia pradėjo statyti parapijos namus naujajai Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijai. 1995-09-14 atvyko į Kauno Palemono Švč. Mergelės Marijos, Rožančiaus Karalienės, parapiją. 1996 metais perkeltas į Vilniaus Šv. Jono Bosko parapiją, o 1999 metais buvo paskirtas Vilniaus Saleziečių namų direktoriumi. Vėliau paskirtas Rumšiškių parapijos klebonu ir nuo 2001 metų sugrįžo į Palemono parapiją, buvo jos klebonu, po to – vikaru ir rezidentu. Nuo 2014-11-06 – Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos altaristas ir tarnavo iki sveikatos pablogėjimo. Vėliau gydėsi Marijampolės ligoninėje ir ten mirė, palaidotas Veisiejų kapinėse prie kitų kunigų.
Plakatas. Balandžio 17 d. 18 val. X tarptautinis Sakralinės muzikos festivalis "Džiūgaukim... Aleliuja". Šv. Mišios. Lietuvių sakralinės muzikos vakaras „Giedu giesmelę“ skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia.