Apie bažnyčią
Bažnyčios projekto autoriai, architektai Algimantas Kančas ir Marius Preisas, sukūrė modernų pastatą, kuris puikiai dera su aplinkine Dainavos mikrorajono architektūra. Projektas buvo patvirtintas 1999 metais, ir tais pačiais metais liepos mėnesį pradėti kloti pamatai. Rugpjūčio 31 dieną buvo pašventintas kertinis akmuo, o tai žymėjo svarbų etapą statybos procese.
2001 metai buvo reikšmingi parapijai – kovo 10 dieną koplyčios kryžių pašventino vyskupas Rimantas Norvila, o birželio 25 dieną arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino parapijos koplyčią, kurioje buvo 120 sėdimų vietų. Vėlesniais metais buvo tęsiami bažnyčios ir pagalbinių patalpų įrengimo darbai.
Bažnyčios statyba užtruko beveik dešimtmetį. 2004 metais buvo pakloti pagrindiniai bažnyčios pamatai, o 2005-2007 metais intensyviai dirbta ties sienomis, stogu ir administracinėmis patalpomis. 2008 metais bažnyčia buvo praktiškai užbaigta – ištinkuotas vidus, sudėti langai ir durys, įrengtas grindinis šildymas.
Ypatinga diena parapijos gyvenime buvo 2008 metų birželio 22-oji, kai švenčiant parapijos 10-ties metų jubiliejų į bažnyčią buvo iškilmingai įnešta stebuklingojo Šiluvos Šv. Mergelės Marijos paveikslo kopija, o Mišioms vadovavo pats arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 2009 metų gegužės 3 dieną bažnyčią konsekravo tas pats arkivyskupas.
2012 metų balandžio 15 dieną bažnyčioje buvo pašventintas šventojo Jono Pauliaus II relikvijorius, kuriame saugoma šio šventojo kraujo relikvija. Tai ypatingas garbės ženklas parapijai, kurį padovanojo Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas, popiežiaus ypatingasis pasiuntinys, apsilankęs bažnyčioje 2013 metų gegužės 5 dieną.
Visą šį laikotarpį parapijos bendruomenės sielovada rūpinosi klebonas kunigas teologijos licencijatas Jonas Stankevičius. Jo pastangomis buvo ne tik statoma bažnyčia, bet ir formuojama stipri, vieninga parapijos bendruomenė.
Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir svarbus Dainavos mikrorajono bendruomenės centras, kuriame vyksta įvairios religinės ir socialinės veiklos, skirtos visų amžiaus grupių žmonėms. Tai vieta, kur susitinka tikėjimas, bendrystė ir modernumas.
Architektūra
Šv. Mišių laikas
Šiokiadieniais 9 ir 18 val.
Šeštadieniais 9, 10 ir 18 val.
Galerija ir ištekliai
Juozas Grušas su anūku Algimantu Kanču Kulautuvoje, kur Grušai atostogaudavo. Iš kairės: Juozas Grušas, Algimantas Kančas.
Juozas Grušas – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas, 1901 m. gimęs Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), miręs 1986 m. Kaune. Pirmosios rašytojo knygos: apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ (1928), romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937). Po studijų J. Grušas dirbo žurnalisto, pedagogo, vertėjo ir redaktoriaus darbą Kaune. Su šeima 1937 m. įsikūrė Kauno Žaliakalnyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta Marija, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukė į žmonos tėviškę – Joniškį. Ten parašė savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945). 1949 m. grįžo į savo namus Kaune, iki mirties juose gyveno ir kūrė. Didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė Juozo Grušo istorinės tragedijos. 1957 m. parašyta drama „Herkus Mantas“, (1957), buvo ne kartą statoma teatre, o tragedijos motyvais pastatytas istorinis filmas „Herkus Mantas“. J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) buvo statoma įvairiose Lietuvos teatruose. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) ne kartą išvydo sceną, pagal šią pjesę Raimundas Banionis pastatė filmą „Džiazas“ (1992). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.
A. Kančas – architektas, gimęs 1954 m., miręs 2016 m. (Kaune). 1978 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1978–1995 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale, nuo 1991 m. architektas tapo privačios projektavimo studijos vadovu. 1994 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1996 m. - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto dėstytojas, 1996–1998 m. architektūros katedros vedėjas. 1990–1996 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. A. Kančas projektavo visų tipų visuomeninius pastatus (Kauno dramos teatro rekonstrukcija ir „Pienocentro“ rekonstrukcija, Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune, Šv. Kazimiero bažnyčia ir Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia, kt.), gyvenamuosius namus Lietuvoje ir už jos ribų, interjerus. Vienu reikšmingiausių architekto darbų laikomas gyvenamasis „Fredos miestelio“ kvartalas.
Juozo Grušo vaikaitis Algimantas Kančas su draugu prie Nemuno. Algimantas Kančas - rašytojo dukters Algimantos Marijos sūnus. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta: 1977 m. VII. Iš kairės: Algimantas Kančas, nežinomas asmuo.
Juozas Grušas – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas, 1901 m. gimęs Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), miręs 1986 m. Kaune. Pirmosios rašytojo knygos: apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ (1928), romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937). Po studijų J. Grušas dirbo žurnalisto, pedagogo, vertėjo ir redaktoriaus darbą Kaune. Su šeima 1937 m. įsikūrė Kauno Žaliakalnyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta Marija, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukė į žmonos tėviškę – Joniškį. Ten parašė savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945). 1949 m. grįžo į savo namus Kaune, iki mirties juose gyveno ir kūrė. Didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė Juozo Grušo istorinės tragedijos. 1957 m. parašyta drama „Herkus Mantas“, (1957), buvo ne kartą statoma teatre, o tragedijos motyvais pastatytas istorinis filmas „Herkus Mantas“. J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) buvo statoma įvairiose Lietuvos teatruose. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) ne kartą išvydo sceną, pagal šią pjesę Raimundas Banionis pastatė filmą „Džiazas“ (1992). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.
Algimantas Kančas – architektas, gimęs 1954 m., miręs 2016 m. (Kaune). 1978 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1978–1995 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale, nuo 1991 m. architektas tapo privačios projektavimo studijos vadovu. 1994 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1996 m. - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto dėstytojas, 1996–1998 m. architektūros katedros vedėjas. 1990–1996 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. A. Kančas projektavo visų tipų visuomeninius pastatus (Kauno dramos teatro rekonstrukcija ir „Pienocentro“ rekonstrukcija, Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune, Šv. Kazimiero bažnyčia ir Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia, kt.), gyvenamuosius namus Lietuvoje ir už jos ribų, interjerus. Vienu reikšmingiausių architekto darbų laikomas gyvenamasis „Fredos miestelio“ kvartalas.