О церкви
Muniškių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – unikalus ir įdomus architektūrinis bei istorinis paminklas, esantis Muniškių kaime, netoli Babtų. Ši bažnyčia turi ilgą ir turiningą istoriją, kuri prasidėjo dar XIX amžiaus viduryje.
Bažnyčia buvo pastatyta 1848 metais vietos dvarininkų lėšomis. Iš pradžių ji tarnavo kaip filijinė Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia, priklausanti Babtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijai. Tai buvo medinis statinys, kuris vėliau buvo apmūrytas raudonomis plytomis, suteikdamas jam išskirtinį eklektišką stilių.
1879 metais dvarininkės K. Zabielaitės–Zaleckienės rūpesčiu bažnyčia buvo suremontuota, o 1912 metais klebono Jono Eidimto ir parapijiečių pastangomis ji buvo padidinta. Tačiau XX a. viduryje bažnyčios likimas pasikeitė – 1962 metais sovietų valdžios nurodymu ji buvo uždaryta ir paversta grūdų sandėliu. Tik praėjus trisdešimčiai metų, 1992 metais, bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems.
Bažnyčios atstatymas nebuvo lengvas. Nors remontas buvo pradėtas beveik iš karto po jos grąžinimo, darbai dažnai strigo dėl lėšų trūkumo ir architektų nuomonių skirtumų. Vis dėlto, kunigo Jono Stankevičiaus iniciatyva ir vietinių bendruomenių, seniūnijų bei privačių aukotojų parama leido sėkmingai atgaivinti šį sakralinį pastatą. Atšventinimo iškilmės vyko dalyvaujant Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui bei vyskupui augziliarui Vladui Michelevičiui.
Architektūros požiūriu, Muniškių bažnyčia yra liaudies architektūros formų statinys. Ji stačiakampio plano, su nedideliu bokšteliu ant kraigo priekio. Įdomu tai, kad bažnyčia yra bebokštė, trinavė, halinė, su lauko akmenų pamatais ir žemu cokoliu. Stogas aukštas, dvišlaitis, dengtas cinkuota skarda, o trikampiai galinių fasadų frontonai apkalti vertikaliai lentomis. Viduje bažnyčia yra papuošta mediniu orderinių formų altoriumi, drožinėtomis baliustromis ir plačiomis "eglute" sudėtomis grindlentėmis.
Šventorių juosia metalinė ažūrinė tvora su mūriniais vartų stulpais, o teritorijoje galima rasti keletą senų antkapių ir geležinių kryžių. Varpinės šiandien nebėra, tačiau anksčiau ji stovėjo šventoriuje, drauge su kitais šoniniais altoriais bei originaliais suolais, kurie iki šiol neišliko.
Muniškių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia yra ne tik architektūrinis paminklas, bet ir liudininkas daugybės kartų tikėjimo ir atkaklumo. Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis ir dabartinė bendruomenės dvasia.
Bažnyčia buvo pastatyta 1848 metais vietos dvarininkų lėšomis. Iš pradžių ji tarnavo kaip filijinė Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia, priklausanti Babtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijai. Tai buvo medinis statinys, kuris vėliau buvo apmūrytas raudonomis plytomis, suteikdamas jam išskirtinį eklektišką stilių.
1879 metais dvarininkės K. Zabielaitės–Zaleckienės rūpesčiu bažnyčia buvo suremontuota, o 1912 metais klebono Jono Eidimto ir parapijiečių pastangomis ji buvo padidinta. Tačiau XX a. viduryje bažnyčios likimas pasikeitė – 1962 metais sovietų valdžios nurodymu ji buvo uždaryta ir paversta grūdų sandėliu. Tik praėjus trisdešimčiai metų, 1992 metais, bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems.
Bažnyčios atstatymas nebuvo lengvas. Nors remontas buvo pradėtas beveik iš karto po jos grąžinimo, darbai dažnai strigo dėl lėšų trūkumo ir architektų nuomonių skirtumų. Vis dėlto, kunigo Jono Stankevičiaus iniciatyva ir vietinių bendruomenių, seniūnijų bei privačių aukotojų parama leido sėkmingai atgaivinti šį sakralinį pastatą. Atšventinimo iškilmės vyko dalyvaujant Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui bei vyskupui augziliarui Vladui Michelevičiui.
Architektūros požiūriu, Muniškių bažnyčia yra liaudies architektūros formų statinys. Ji stačiakampio plano, su nedideliu bokšteliu ant kraigo priekio. Įdomu tai, kad bažnyčia yra bebokštė, trinavė, halinė, su lauko akmenų pamatais ir žemu cokoliu. Stogas aukštas, dvišlaitis, dengtas cinkuota skarda, o trikampiai galinių fasadų frontonai apkalti vertikaliai lentomis. Viduje bažnyčia yra papuošta mediniu orderinių formų altoriumi, drožinėtomis baliustromis ir plačiomis "eglute" sudėtomis grindlentėmis.
Šventorių juosia metalinė ažūrinė tvora su mūriniais vartų stulpais, o teritorijoje galima rasti keletą senų antkapių ir geležinių kryžių. Varpinės šiandien nebėra, tačiau anksčiau ji stovėjo šventoriuje, drauge su kitais šoniniais altoriais bei originaliais suolais, kurie iki šiol neišliko.
Muniškių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia yra ne tik architektūrinis paminklas, bet ir liudininkas daugybės kartų tikėjimo ir atkaklumo. Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis ir dabartinė bendruomenės dvasia.