O kościele
Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia yra viena iš istorinių Lietuvos sakralinių perlų, įsikūrusi mažame Aleksandravėlės kaime, netoli Obelių ir Zarasų kelio. Ši bažnyčia turi įdomią ir turtingą istoriją, kurią verta pažinti kiekvienam besidominčiam Lietuvos paveldu.
Bažnyčios istorija prasideda 1789 m. spalio 22 d., kai nuncijus leido įkurti parapiją ir pradėti bažnyčios statybos darbus. Tuo metu parapijai priklausė ir Antazavė. Vis dėlto dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta tik vėliau, 1782-1796 m., kai Aleksandravėlės dvaro sodybos savininkas Ignotas Morikonis skyrė lėšas šiam projektui. 1795 m. buvo oficialiai įsteigta parapija ir paskirtas pirmasis klebonas. Klebonija iš pradžių buvo mūrinė, tačiau vėliau ją pakeitė medinė struktūra.
XIX a. antrojoje pusėje, apie trisdešimt metų, Aleksandravėlėje klebonavo kunigas Pranas Savickas, kuris ne tik rūpinosi parapijiečių sielovada, bet ir rašė eiles, taip praturtindamas vietos kultūrinį gyvenimą. Įdomu tai, kad per 1863 m. sukilimą kapinių koplyčioje buvo slėpti ginklai – tai rodo, jog bažnyčia ir jos apylinkės buvo svarbi sukilėlių veiklos vieta.
Bažnyčios architektūra yra klasicistinio stiliaus, kas jai suteikia ypatingo žavesio ir meninės vertės. Jos ilgis yra 30 metrų, o plotis – 15 metrų, su bokšteliu ant kraigo, kuris puošia visą struktūrą. Viduje galima rasti tris altorius, kurie yra puošnūs ir atspindi laikotarpio menines tendencijas. Bažnyčią supantis nedidelis šventorius (40x30 metrų) yra aptvertas akmenų mūro tvora, kurios kampuose stovi dvi devynių metrų aukščio mūrinės varpinės.
Per savo gyvavimo laikotarpį bažnyčia patyrė įvairių išbandymų ir pokyčių. 1940 m. pradžioje jai priklausė 30 hektarų žemės, kas reiškė reikšmingą ekonominę paramą parapijai. Daug vėliau, 2007 m. rugsėjo 11 d., buvo baigti bažnyčios remonto darbai, per kuriuos atnaujintas fasadas suteikė pastatui naujo spindesio.
Šiandien Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir istorinis objektas, liudijantis regiono praeitį ir kultūrą. Kiekvienas joje apsilankęs gali pajusti gilų Lietuvos istorijos ir dvasinio gyvenimo paveldą.
Bažnyčios istorija prasideda 1789 m. spalio 22 d., kai nuncijus leido įkurti parapiją ir pradėti bažnyčios statybos darbus. Tuo metu parapijai priklausė ir Antazavė. Vis dėlto dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta tik vėliau, 1782-1796 m., kai Aleksandravėlės dvaro sodybos savininkas Ignotas Morikonis skyrė lėšas šiam projektui. 1795 m. buvo oficialiai įsteigta parapija ir paskirtas pirmasis klebonas. Klebonija iš pradžių buvo mūrinė, tačiau vėliau ją pakeitė medinė struktūra.
XIX a. antrojoje pusėje, apie trisdešimt metų, Aleksandravėlėje klebonavo kunigas Pranas Savickas, kuris ne tik rūpinosi parapijiečių sielovada, bet ir rašė eiles, taip praturtindamas vietos kultūrinį gyvenimą. Įdomu tai, kad per 1863 m. sukilimą kapinių koplyčioje buvo slėpti ginklai – tai rodo, jog bažnyčia ir jos apylinkės buvo svarbi sukilėlių veiklos vieta.
Bažnyčios architektūra yra klasicistinio stiliaus, kas jai suteikia ypatingo žavesio ir meninės vertės. Jos ilgis yra 30 metrų, o plotis – 15 metrų, su bokšteliu ant kraigo, kuris puošia visą struktūrą. Viduje galima rasti tris altorius, kurie yra puošnūs ir atspindi laikotarpio menines tendencijas. Bažnyčią supantis nedidelis šventorius (40x30 metrų) yra aptvertas akmenų mūro tvora, kurios kampuose stovi dvi devynių metrų aukščio mūrinės varpinės.
Per savo gyvavimo laikotarpį bažnyčia patyrė įvairių išbandymų ir pokyčių. 1940 m. pradžioje jai priklausė 30 hektarų žemės, kas reiškė reikšmingą ekonominę paramą parapijai. Daug vėliau, 2007 m. rugsėjo 11 d., buvo baigti bažnyčios remonto darbai, per kuriuos atnaujintas fasadas suteikė pastatui naujo spindesio.
Šiandien Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir istorinis objektas, liudijantis regiono praeitį ir kultūrą. Kiekvienas joje apsilankęs gali pajusti gilų Lietuvos istorijos ir dvasinio gyvenimo paveldą.