О церкви
Įsivaizduokime, kad keliaujame po Lietuvos kaimus ir miestelius, ieškodami paslaptingų bei istoriją menančių bažnyčių. Viena iš tokių vietų yra Anciškis – nedidelis kaimas, esantis Kėdainių rajone, kur stovi Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia.
Anciškio bažnyčia turi ilgą ir audringą istoriją. Jos pradininkė buvo koplyčia, kuri pirmą kartą paminėta 1744 metais Aukštadvaryje, maždaug už kilometro nuo dabartinės Anciškio vietos. XVIII amžiaus pabaigoje dvarininkai Adomas ir Teresė Kasakovskiai nusprendė pastatyti naują medinę bažnyčią, kuri jau 1790 metais turėjo dovanotą žemę ir auksinų. Tačiau šių pastatų likimas nebuvo laimingas – 1810 metais sudegė pirmoji bažnyčia, o vėliau, 1828 metais, sunaikinta ir antroji eglinių rąstų bažnyčia, pastatyta per Pranciškaus Kasakovskio iniciatyvą.
Nepaisant visų negandų, Anciškio bendruomenė nenuleido rankų. 1846 metais iš Ramygalos parapijos atgabenta koplyčia tapo pagrindu naujai bažnyčiai. Per metus šventovė patyrė nemažai pokyčių, ypač kunigo Igno Vitkaus rūpesčiu: buvo įrengtos skliautinės lubos, grindys, pakeista dalis rąstų, o stogas apdengtas skarda. Tokiu būdu bažnyčia įgavo daugiau solidumo ir tvirtumo.
Architektūriškai Anciškio bažnyčia yra klasicistinio stiliaus. Jos stačiakampis planas, atviras portikas su kolonomis ir bokštelis ant kraigo suteikia jai ypatingą žavesį. Šventoriaus tvora mūryta iš akmenų, o jame stovi ir medinė varpinė, kuri keletą amžių kviečia žmones maldai ir susikaupimui.
Ne tik pati bažnyčia, bet ir jos aplinka kupina simbolikos. 1906 metais priešais bažnyčią buvo pastatytas paminklas išeiviams iš Anciškio parapijos. Tai gražus pagarbos ženklas visiems tiems, kurie paliko gimtąjį kaimą, bet liko ištikimi savo tikėjimui ir tradicijoms.
1935 metais bažnyčia buvo perdažyta, taip dar labiau sušviesindama ir paryškindama savo grožį. Parapija tuomet valdė apie 61,2 hektaro žemės, o 1938 metais dar papildomai įsigijo 10 hektarų miško.
Ši bažnyčia, stovinti jau beveik du šimtmečius, yra ne tik religinės praktikos vieta, bet ir gyvas liudijimas apie Anciškio kaimo istoriją, žmonių atkaklumą ir meilę savo kraštui. Tai vieta, kurią verta aplankyti kiekvienam, norinčiam pajusti senovės dvasią ir atrasti mažos, bet svarbios Lietuvos dalelės istoriją.
Anciškio bažnyčia turi ilgą ir audringą istoriją. Jos pradininkė buvo koplyčia, kuri pirmą kartą paminėta 1744 metais Aukštadvaryje, maždaug už kilometro nuo dabartinės Anciškio vietos. XVIII amžiaus pabaigoje dvarininkai Adomas ir Teresė Kasakovskiai nusprendė pastatyti naują medinę bažnyčią, kuri jau 1790 metais turėjo dovanotą žemę ir auksinų. Tačiau šių pastatų likimas nebuvo laimingas – 1810 metais sudegė pirmoji bažnyčia, o vėliau, 1828 metais, sunaikinta ir antroji eglinių rąstų bažnyčia, pastatyta per Pranciškaus Kasakovskio iniciatyvą.
Nepaisant visų negandų, Anciškio bendruomenė nenuleido rankų. 1846 metais iš Ramygalos parapijos atgabenta koplyčia tapo pagrindu naujai bažnyčiai. Per metus šventovė patyrė nemažai pokyčių, ypač kunigo Igno Vitkaus rūpesčiu: buvo įrengtos skliautinės lubos, grindys, pakeista dalis rąstų, o stogas apdengtas skarda. Tokiu būdu bažnyčia įgavo daugiau solidumo ir tvirtumo.
Architektūriškai Anciškio bažnyčia yra klasicistinio stiliaus. Jos stačiakampis planas, atviras portikas su kolonomis ir bokštelis ant kraigo suteikia jai ypatingą žavesį. Šventoriaus tvora mūryta iš akmenų, o jame stovi ir medinė varpinė, kuri keletą amžių kviečia žmones maldai ir susikaupimui.
Ne tik pati bažnyčia, bet ir jos aplinka kupina simbolikos. 1906 metais priešais bažnyčią buvo pastatytas paminklas išeiviams iš Anciškio parapijos. Tai gražus pagarbos ženklas visiems tiems, kurie paliko gimtąjį kaimą, bet liko ištikimi savo tikėjimui ir tradicijoms.
1935 metais bažnyčia buvo perdažyta, taip dar labiau sušviesindama ir paryškindama savo grožį. Parapija tuomet valdė apie 61,2 hektaro žemės, o 1938 metais dar papildomai įsigijo 10 hektarų miško.
Ši bažnyčia, stovinti jau beveik du šimtmečius, yra ne tik religinės praktikos vieta, bet ir gyvas liudijimas apie Anciškio kaimo istoriją, žmonių atkaklumą ir meilę savo kraštui. Tai vieta, kurią verta aplankyti kiekvienam, norinčiam pajusti senovės dvasią ir atrasti mažos, bet svarbios Lietuvos dalelės istoriją.