About the Church
Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio gyvenimo centras Antašavos miestelyje. Ši medinė bažnyčia, pastatyta 1862 metais, stovi prie kelio, jungiančio Kupiškį su Vabalninku ir Biržais, ir traukia akį savo unikaliomis architektūrinėmis formomis.
Bažnyčios istorija prasideda dar XVIII a. pabaigoje, kai Antašavos dvaro savininkas Jackus Antašauskis 1793 metais kapinėse pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Dėl jo iniciatyvos taip pat buvo pastatyta mūrinė klebonija, kurią suprojektavo architektas Mykolas Šulcas. Naujos bažnyčios statybos planus 1812 metais sutrikdė Rusijos ir Prancūzijos karas, tad tik 1862 metais klebono Albino Rubavičiaus rūpesčiu iškilo dabartinė medinė bažnyčia, kuri iš pradžių buvo Vabalninko filija.
Šios bažnyčios architektūra išsiskiria netradicinėmis formomis: stačiakampio plano statinys puošiamas dviem masyviais bokštais stogo kampuose. Tokia struktūra suteikia bažnyčiai savitą ir įsimintiną išvaizdą. Šventoriuje stovi mūrinė varpinė bei senos kapinės, kurios prisiliečia prie vietovės istorijos vingrybių.
1905 metais bažnyčia buvo išplėsta – pristatyta zakristija, o jau kitais metais įkurta parapija. Tarpukariu, nuo 1928 iki 1940 metų, klebonavęs Juozapas Čepėnas atnaujino ir išdažė bažnyčios vidų, praturtindamas ją naujomis spalvomis ir gyvybe. 1927 metais bažnyčia gavo 8 hektarus žemės iš Salamiesčio dvaro sodybos, tačiau žemė vėliau buvo sukeista į sklypą prie pat Antašavos, kas dar labiau sustiprino bendruomenės centrą.
Vargonai, esantys Antašavos bažnyčioje, tikriausiai buvo pastatyti panašiu laiku kaip ir pati bažnyčia. Šie vargonai yra puikus klasicistinio stiliaus pavyzdys, turintys trijų bokštų prospektą su centrine žemiausia dalimi. Panašių vargonų galima rasti ir kitose Lietuvos bažnyčiose, tokiose kaip Švėkšnos, Pajūrio ar Surviliškio. Meistras Antanas Šauklys 1989 metais atliko šių vargonų remontą, išlaikydamas jų autentiškumą.
Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir kultūrinio paveldo objektas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jos istorija ir architektūra liudija apie įvairialypę ir turtingą Antašavos krašto praeitį, o šiandien ji tebėra svarbus dvasinis centras vietos bendruomenei.
Bažnyčios istorija prasideda dar XVIII a. pabaigoje, kai Antašavos dvaro savininkas Jackus Antašauskis 1793 metais kapinėse pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Dėl jo iniciatyvos taip pat buvo pastatyta mūrinė klebonija, kurią suprojektavo architektas Mykolas Šulcas. Naujos bažnyčios statybos planus 1812 metais sutrikdė Rusijos ir Prancūzijos karas, tad tik 1862 metais klebono Albino Rubavičiaus rūpesčiu iškilo dabartinė medinė bažnyčia, kuri iš pradžių buvo Vabalninko filija.
Šios bažnyčios architektūra išsiskiria netradicinėmis formomis: stačiakampio plano statinys puošiamas dviem masyviais bokštais stogo kampuose. Tokia struktūra suteikia bažnyčiai savitą ir įsimintiną išvaizdą. Šventoriuje stovi mūrinė varpinė bei senos kapinės, kurios prisiliečia prie vietovės istorijos vingrybių.
1905 metais bažnyčia buvo išplėsta – pristatyta zakristija, o jau kitais metais įkurta parapija. Tarpukariu, nuo 1928 iki 1940 metų, klebonavęs Juozapas Čepėnas atnaujino ir išdažė bažnyčios vidų, praturtindamas ją naujomis spalvomis ir gyvybe. 1927 metais bažnyčia gavo 8 hektarus žemės iš Salamiesčio dvaro sodybos, tačiau žemė vėliau buvo sukeista į sklypą prie pat Antašavos, kas dar labiau sustiprino bendruomenės centrą.
Vargonai, esantys Antašavos bažnyčioje, tikriausiai buvo pastatyti panašiu laiku kaip ir pati bažnyčia. Šie vargonai yra puikus klasicistinio stiliaus pavyzdys, turintys trijų bokštų prospektą su centrine žemiausia dalimi. Panašių vargonų galima rasti ir kitose Lietuvos bažnyčiose, tokiose kaip Švėkšnos, Pajūrio ar Surviliškio. Meistras Antanas Šauklys 1989 metais atliko šių vargonų remontą, išlaikydamas jų autentiškumą.
Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir kultūrinio paveldo objektas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jos istorija ir architektūra liudija apie įvairialypę ir turtingą Antašavos krašto praeitį, o šiandien ji tebėra svarbus dvasinis centras vietos bendruomenei.
Gallery and Resources
