O kościele
Dabužių Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia yra ne tik dvasinio gyvenimo centras, bet ir kultūrinis Anykščių rajono paveldas. Ši bažnyčia, stovinti Dabužių kaime, apie 10 kilometrų į vakarus nuo Anykščių, išsiskiria savo architektūra ir istorija.
Pirmoji koplyčia Dabužiuose buvo pastatyta dar 1800 metais. Ji buvo kukli, medinė, dengta šiaudais, tačiau jau tuomet tapo vietos bendruomenės susibūrimo vieta. 1913 metais čia pradėtos rengti gegužinės pamaldos, o 1915 metais vyskupas pavedė Anykščių klebonui bent kartą per mėnesį laikyti pamaldas šioje koplyčioje.
Per Pirmojo pasaulinio karo metus (1916-1920) koplyčioje nuolat tarnavo kunigas Jonas Baltušis, kuris rūpinosi ne tik dvasiškais reikalais, bet ir pastato plėtra – prie koplyčios buvo pristatoma zakristija. Vėliau, kunigo Mykolo Rusecko iniciatyva, 1922 metais buvo pastatyta klebonija, plytinė ir įsteigtos kapinės.
Didžiausi pokyčiai Dabužių bažnyčią pasiekė 1926–1935 metais, kada kunigai Ignas Bernotavičius ir Bronislovas Masiokas ėmėsi statyti naują mūrinę bažnyčią. Statyboms vadovavo technikas Antanas Banionis, o jas prižiūrėjo inžinierius Pranciškus Markūnas. Bažnyčia buvo iškilmingai konsekruota 1940 metais. Iš Pienionių dvaro koplyčios gaunamas liturginį inventorius papildė šventovės turtą.
Bažnyčia pasižymi neogotikos bruožais, ji yra vienabokštė, stačiakampio plano su trimis navomis. Viduje yra trys altoriai, kuriuos įrengė Antanas Leviška. Bažnyčios šventorių juosia tvora, o jame stovi ornamentuotas Atgimimo kryžius, pastatytas 1989 metais. Nuo 2009 metų šventoriuje puikuojasi restauruotas paminklas lietuvių raštijos pradininkui Konstantinui Sirvydui, kurį sukūrė skulptorius Jonas Žukas.
Vienas reikšmingiausių asmenų Dabužių bažnyčios istorijoje yra kunigas Serafinas Žvinys. Jis tarnavo šioje parapijoje net 27 metus (1958-1985) ir palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jo atminimas iki šiol gyvas parapijiečių širdyse.
Taip Dabužių Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia, nors ir maža kaimo širdis, yra turtinga savo istorija, architektūriniais sprendimais ir žmonėmis, kurie ją kūrė ir puoselėjo per daugelį metų.
Pirmoji koplyčia Dabužiuose buvo pastatyta dar 1800 metais. Ji buvo kukli, medinė, dengta šiaudais, tačiau jau tuomet tapo vietos bendruomenės susibūrimo vieta. 1913 metais čia pradėtos rengti gegužinės pamaldos, o 1915 metais vyskupas pavedė Anykščių klebonui bent kartą per mėnesį laikyti pamaldas šioje koplyčioje.
Per Pirmojo pasaulinio karo metus (1916-1920) koplyčioje nuolat tarnavo kunigas Jonas Baltušis, kuris rūpinosi ne tik dvasiškais reikalais, bet ir pastato plėtra – prie koplyčios buvo pristatoma zakristija. Vėliau, kunigo Mykolo Rusecko iniciatyva, 1922 metais buvo pastatyta klebonija, plytinė ir įsteigtos kapinės.
Didžiausi pokyčiai Dabužių bažnyčią pasiekė 1926–1935 metais, kada kunigai Ignas Bernotavičius ir Bronislovas Masiokas ėmėsi statyti naują mūrinę bažnyčią. Statyboms vadovavo technikas Antanas Banionis, o jas prižiūrėjo inžinierius Pranciškus Markūnas. Bažnyčia buvo iškilmingai konsekruota 1940 metais. Iš Pienionių dvaro koplyčios gaunamas liturginį inventorius papildė šventovės turtą.
Bažnyčia pasižymi neogotikos bruožais, ji yra vienabokštė, stačiakampio plano su trimis navomis. Viduje yra trys altoriai, kuriuos įrengė Antanas Leviška. Bažnyčios šventorių juosia tvora, o jame stovi ornamentuotas Atgimimo kryžius, pastatytas 1989 metais. Nuo 2009 metų šventoriuje puikuojasi restauruotas paminklas lietuvių raštijos pradininkui Konstantinui Sirvydui, kurį sukūrė skulptorius Jonas Žukas.
Vienas reikšmingiausių asmenų Dabužių bažnyčios istorijoje yra kunigas Serafinas Žvinys. Jis tarnavo šioje parapijoje net 27 metus (1958-1985) ir palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jo atminimas iki šiol gyvas parapijiečių širdyse.
Taip Dabužių Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia, nors ir maža kaimo širdis, yra turtinga savo istorija, architektūriniais sprendimais ir žmonėmis, kurie ją kūrė ir puoselėjo per daugelį metų.