O kościele
Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra išskirtinė savo istorija ir architektūra, įsikūrusi vaizdingoje Krinčino miestelio vietoje. Ši barokinė šventovė, pastatyta 1782 metais, yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis paveldo objektas, žavintis tiek vietinius, tiek lankytojus iš kitų regionų.
Pirmoji bažnyčia šiame krašte minima dar 1585 metais, o antrąją 1611 m. pastatė garsus to meto didikas Dimitrijus Kurbskis. Tai buvo reikšmingas įvykis – su nauja bažnyčia atsirado ir parapinė mokykla, kurios įkūrimas rodo anuometinį dėmesį švietimui bei religiniam ugdymui. Klebonijos pastatai taip pat buvo svarbūs bendruomenės gyvenime – 1643 m. pastatyta klebonija ir mokykla papildė parapijos infrastruktūrą.
1736 m. inventoriuje minima jau kita, naujesnė bažnyčia, tačiau per 1794 m. sukilimą ji buvo nusiaubta plėšikų, atimančių daug brangenybių. Po šių įvykių ir per keletą metų sekusių pokyčių, dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta kanauninko Jono Jeronimo Šarkevičiaus iniciatyva tarp 1777 ir 1782 metų.
Bažnyčios architektūra yra vėlyvojo baroko stiliaus. Ji turi stačiakampio plano ir bazilikinę struktūrą su dviem bokštais. Viduje esama trijų navų - pagrindinė nava yra platesnė ir aukštesnė nei šoninės. Penki altoriai ir cilindriniai skliautai suteikia interjerui ypatingo grožio ir dvasinio pakylėjimo. Šventorių supa akmenų ir skaldos tvora, o prie tvoros išdėstytos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės.
Įdomu ir tai, kad šventoriuje stovi istoristinių formų trijų tarpsnių plytinė varpinė, pastatyta klebono M. Požėlos 1908 metais. Bažnyčioje dirbo ir poetas Antanas Vienažindys, kuris čia vikaravo šešerius metus, palikdamas gilius pėdsakus vietinių gyventojų širdyse.
Bažnyčios vidaus apdailą 1939 m. atnaujino meistras Antanas Krivickas, suteikęs interjerui dar daugiau estetinės vertės. Šventoriuje taip pat palaidotas kunigas Zenonas Karečka, kurio gyvenimas ir veikla įrašyti į šios bažnyčios istoriją.
Ši bažnyčia neabejotinai yra unikalus ir vertingas Lietuvos religinio ir kultūrinio paveldo objektas, kviečiantis pažinti ne tik jos architektūrą, bet ir turtingą istoriją.
Pirmoji bažnyčia šiame krašte minima dar 1585 metais, o antrąją 1611 m. pastatė garsus to meto didikas Dimitrijus Kurbskis. Tai buvo reikšmingas įvykis – su nauja bažnyčia atsirado ir parapinė mokykla, kurios įkūrimas rodo anuometinį dėmesį švietimui bei religiniam ugdymui. Klebonijos pastatai taip pat buvo svarbūs bendruomenės gyvenime – 1643 m. pastatyta klebonija ir mokykla papildė parapijos infrastruktūrą.
1736 m. inventoriuje minima jau kita, naujesnė bažnyčia, tačiau per 1794 m. sukilimą ji buvo nusiaubta plėšikų, atimančių daug brangenybių. Po šių įvykių ir per keletą metų sekusių pokyčių, dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta kanauninko Jono Jeronimo Šarkevičiaus iniciatyva tarp 1777 ir 1782 metų.
Bažnyčios architektūra yra vėlyvojo baroko stiliaus. Ji turi stačiakampio plano ir bazilikinę struktūrą su dviem bokštais. Viduje esama trijų navų - pagrindinė nava yra platesnė ir aukštesnė nei šoninės. Penki altoriai ir cilindriniai skliautai suteikia interjerui ypatingo grožio ir dvasinio pakylėjimo. Šventorių supa akmenų ir skaldos tvora, o prie tvoros išdėstytos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės.
Įdomu ir tai, kad šventoriuje stovi istoristinių formų trijų tarpsnių plytinė varpinė, pastatyta klebono M. Požėlos 1908 metais. Bažnyčioje dirbo ir poetas Antanas Vienažindys, kuris čia vikaravo šešerius metus, palikdamas gilius pėdsakus vietinių gyventojų širdyse.
Bažnyčios vidaus apdailą 1939 m. atnaujino meistras Antanas Krivickas, suteikęs interjerui dar daugiau estetinės vertės. Šventoriuje taip pat palaidotas kunigas Zenonas Karečka, kurio gyvenimas ir veikla įrašyti į šios bažnyčios istoriją.
Ši bažnyčia neabejotinai yra unikalus ir vertingas Lietuvos religinio ir kultūrinio paveldo objektas, kviečiantis pažinti ne tik jos architektūrą, bet ir turtingą istoriją.