Apie bažnyčią
Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčia – tikrasis architektūrinės ir istorinės vertės perlas, stovintis Leliūnų miestelyje, Utenos rajone. Tai ne tik religinių apeigų vieta, bet ir svarbus kultūros paveldo objektas, kurio istorija siekia net tris šimtmečius.
Pirmoji medinė bažnyčia Leliūnuose buvo pastatyta dar 1698 m., tačiau jos ilgaamžiškumui trukdė laikas ir aplinkos poveikis. Vėlesniais metais, 1788-aisiais, dvaro savininkas Juozas Pomarnackas pastatydino kitą medinę bažnyčią, kurios dėka 1793 m. buvo įkurta parapija. Vos po kelių metų, 1795 m., bažnyčiai buvo padovanotas valakas žemės, vadinamas Starkiškiu, o nuo 1794 m. pradėtos rašyti metrikų knygos, kurios tapo svarbiu vietos istorijos šaltiniu.
Medinės konstrukcijos bėgant laikui prarado savo patvarumą, todėl 1867 m. leista pakeisti supuvusius bažnyčios sienojus ir pristatyti dvi koplyčias. Naujosios mūrinės bažnyčios projektą parengė inžinierius Nikolajus Andrejevas 1900 m., o jai pastatyti buvo skirta 21 000 rublių. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1905 m. kanauninko Antano Masaičio rūpesčiu. Jis klebonavo Leliūnuose nuo 1899 iki 1938 m., ir jo atsidavimas bei mecenatystė lėmė bažnyčios atgimimą.
Bažnyčios interjeras taip pat yra vertas dėmesio. 1908 m. ji buvo išdažyta, o 1913 m. čia atsirado 21 registro vargonai, pagaminti Karaliaučiuje. Šie vargonai buvo vieni pirmųjų pneumatinių vargonų Lietuvoje ir turėjo unikalų neogotikinį prospektą. Be to, jie buvo restauruoti 2011-2012 m., atkuriant jų buvusią didybę.
Nors 1931 m. žaibas smogė į bažnyčios bokštą ir nukrito trys varpai, kurių du sudužo, 1940 m. klebono Jono Gudonio dėka varpai buvo perlieti. Tačiau Antrasis pasaulinis karas vėl atnešė nelaimių – vienas varpas buvo išvežtas. Nepriklausomybės laikotarpiu, klebonaujant Petrui Senuliui (1956-1982 m.), bažnyčia išliko vietos bendruomenės dvasiniu centru.
Bažnyčia žavi savo architektūra. Istorizmo stiliaus kryžminio plano statinys su apside ir dviem bokštais yra 37,5 metrų ilgio ir 21,5 metrų pločio. Viduje yra trys navos ir trys altoriai. Šventorius aptvertas akmenų ir plytų tvora su geležinėmis grotelėmis, o jo kampe stovi maža plytų koplyčia.
Neabejotinai, Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčia yra ne tik sakralinis, bet ir lietuviškos kultūros lobynas, kupinas istorijos ir tradicijų. Jos architektūriniai elementai, muzikos instrumentai ir ypatinga atmosfera pritraukia tiek vietinius gyventojus, tiek turistus, norinčius pajusti istorinės Lietuvos dvasią.
Pirmoji medinė bažnyčia Leliūnuose buvo pastatyta dar 1698 m., tačiau jos ilgaamžiškumui trukdė laikas ir aplinkos poveikis. Vėlesniais metais, 1788-aisiais, dvaro savininkas Juozas Pomarnackas pastatydino kitą medinę bažnyčią, kurios dėka 1793 m. buvo įkurta parapija. Vos po kelių metų, 1795 m., bažnyčiai buvo padovanotas valakas žemės, vadinamas Starkiškiu, o nuo 1794 m. pradėtos rašyti metrikų knygos, kurios tapo svarbiu vietos istorijos šaltiniu.
Medinės konstrukcijos bėgant laikui prarado savo patvarumą, todėl 1867 m. leista pakeisti supuvusius bažnyčios sienojus ir pristatyti dvi koplyčias. Naujosios mūrinės bažnyčios projektą parengė inžinierius Nikolajus Andrejevas 1900 m., o jai pastatyti buvo skirta 21 000 rublių. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1905 m. kanauninko Antano Masaičio rūpesčiu. Jis klebonavo Leliūnuose nuo 1899 iki 1938 m., ir jo atsidavimas bei mecenatystė lėmė bažnyčios atgimimą.
Bažnyčios interjeras taip pat yra vertas dėmesio. 1908 m. ji buvo išdažyta, o 1913 m. čia atsirado 21 registro vargonai, pagaminti Karaliaučiuje. Šie vargonai buvo vieni pirmųjų pneumatinių vargonų Lietuvoje ir turėjo unikalų neogotikinį prospektą. Be to, jie buvo restauruoti 2011-2012 m., atkuriant jų buvusią didybę.
Nors 1931 m. žaibas smogė į bažnyčios bokštą ir nukrito trys varpai, kurių du sudužo, 1940 m. klebono Jono Gudonio dėka varpai buvo perlieti. Tačiau Antrasis pasaulinis karas vėl atnešė nelaimių – vienas varpas buvo išvežtas. Nepriklausomybės laikotarpiu, klebonaujant Petrui Senuliui (1956-1982 m.), bažnyčia išliko vietos bendruomenės dvasiniu centru.
Bažnyčia žavi savo architektūra. Istorizmo stiliaus kryžminio plano statinys su apside ir dviem bokštais yra 37,5 metrų ilgio ir 21,5 metrų pločio. Viduje yra trys navos ir trys altoriai. Šventorius aptvertas akmenų ir plytų tvora su geležinėmis grotelėmis, o jo kampe stovi maža plytų koplyčia.
Neabejotinai, Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčia yra ne tik sakralinis, bet ir lietuviškos kultūros lobynas, kupinas istorijos ir tradicijų. Jos architektūriniai elementai, muzikos instrumentai ir ypatinga atmosfera pritraukia tiek vietinius gyventojus, tiek turistus, norinčius pajusti istorinės Lietuvos dvasią.
Galerija ir ištekliai
