Apie bažnyčią
Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia - tai neoromaninės architektūros šedevras, pasislėpęs ramioje Papilio miestelio aplinkoje, dešiniajame Rovėjos upės krante. Šis didingas statinys, kurio istorija siekia daugiau nei pusę tūkstantmečio, yra tikras kultūrinis ir dvasinis regiono židinys.
Pirmą kartą bažnyčia minėta dar 1553 m., kai ji tarnavo kaip katalikų tikėjimo centras. XVII a. pabaigoje evangelikų reformatų bendruomenei atėmus bažnyčią, šventovė tapo vieta, kur susidūrė skirtingos religinės tradicijos. Nepaisant to, 1758 m. buvo įsteigta katalikų parapija, o netrukus, 1764 m., kunigo Simono Jakštavičiaus rūpesčiu pastatyta ir konsekruota nauja medinė bažnyčia.
Ši bažnyčia turėjo šešis altorius, o greta jos stovėjo stulpinė varpinė su trimis varpais. 1847 m. atliktas kapitalinis remontas: pristatyti du bokšteliai, zakristija ir išdažytas vidus. Paskutiniais XIX a. metais klebono Eduardo Dambrausko iniciatyva bažnyčia vėl buvo renovuota.
XX amžiaus pradžioje parapija tapo aktyvia visuomeninio gyvenimo dalimi. 1908 m. čia įsikūrė „Saulės“ draugijos skyrius, o 1910-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėtos rinkti medžiagos naujai bažnyčiai statyti, tačiau karas sustabdė šiuos planus.
Po karo, 1927-1936 m., pagal architekto Felikso Vizbaro projektą, buvo pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. 1936 m. rugsėjo mėn. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Naujoji šventovė, kurios fasaduose jaučiami moderniosios architektūros bruožai, tapo ne tik religinės, bet ir bendruomeninės veiklos centru.
Deja, 1944 m. liepos pabaigoje bažnyčia smarkiai nukentėjo per gaisrą, o klebonas Juozapas Bardišauskas pasitraukė nuo Sovietų sąjungos represijų ir buvo ištremtas. Po karo vietos meistrai bei parapijiečiai atkakliai dirbo atstatydami sugriuvusią šventovę.
Šiandien Papilio bažnyčia spindi savo neoromaniniu stiliumi. Jos interjeras, sudarytas iš trijų navų, atskirtų pilioriais, puošia tris altorius, o gelžbetoninės lubos užtikrina patvarumą. Akmenų mūro tvora, supanti bažnyčią, suteikia papildomo monumentalumo. Bažnyčia ne tik tarnauja kaip dvasinis centras, bet ir primena apie audringas, tačiau didingas praeities istorijas.
Pirmą kartą bažnyčia minėta dar 1553 m., kai ji tarnavo kaip katalikų tikėjimo centras. XVII a. pabaigoje evangelikų reformatų bendruomenei atėmus bažnyčią, šventovė tapo vieta, kur susidūrė skirtingos religinės tradicijos. Nepaisant to, 1758 m. buvo įsteigta katalikų parapija, o netrukus, 1764 m., kunigo Simono Jakštavičiaus rūpesčiu pastatyta ir konsekruota nauja medinė bažnyčia.
Ši bažnyčia turėjo šešis altorius, o greta jos stovėjo stulpinė varpinė su trimis varpais. 1847 m. atliktas kapitalinis remontas: pristatyti du bokšteliai, zakristija ir išdažytas vidus. Paskutiniais XIX a. metais klebono Eduardo Dambrausko iniciatyva bažnyčia vėl buvo renovuota.
XX amžiaus pradžioje parapija tapo aktyvia visuomeninio gyvenimo dalimi. 1908 m. čia įsikūrė „Saulės“ draugijos skyrius, o 1910-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėtos rinkti medžiagos naujai bažnyčiai statyti, tačiau karas sustabdė šiuos planus.
Po karo, 1927-1936 m., pagal architekto Felikso Vizbaro projektą, buvo pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. 1936 m. rugsėjo mėn. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Naujoji šventovė, kurios fasaduose jaučiami moderniosios architektūros bruožai, tapo ne tik religinės, bet ir bendruomeninės veiklos centru.
Deja, 1944 m. liepos pabaigoje bažnyčia smarkiai nukentėjo per gaisrą, o klebonas Juozapas Bardišauskas pasitraukė nuo Sovietų sąjungos represijų ir buvo ištremtas. Po karo vietos meistrai bei parapijiečiai atkakliai dirbo atstatydami sugriuvusią šventovę.
Šiandien Papilio bažnyčia spindi savo neoromaniniu stiliumi. Jos interjeras, sudarytas iš trijų navų, atskirtų pilioriais, puošia tris altorius, o gelžbetoninės lubos užtikrina patvarumą. Akmenų mūro tvora, supanti bažnyčią, suteikia papildomo monumentalumo. Bažnyčia ne tik tarnauja kaip dvasinis centras, bet ir primena apie audringas, tačiau didingas praeities istorijas.
Galerija ir ištekliai
