Apie bažnyčią
Saločių parapijos istorija prasideda dar XVI amžiuje, kai 1514 metais Barbora Pečkaitė įsteigė parapiją ir suteikė jai žemės bei miško plotus. Šios lėšos buvo skirtos klebono išlaikymui, o jos įpėdiniai Liutkai kasmet skirdavo klebonui 5 kapas grašių – tai buvo nemaža suma tuo metu. 1528 metais parapijos lėšos dar labiau padidėjo, kai Albertas Kmita papildomai prisidėjo prie parapijos turtų.
Pirmoji bažnyčia Saločiuose buvo nedidelė, medinė ir nors laikui bėgant ji patyrė įvairių negandų, tačiau parapijos bendruomenė visada rado būdų atkurti savo šventovę. Deja, XVI a. antrojoje pusėje Biržų Radvilos nusprendė atimti katalikų parapijos turtą ir sugriovė bažnyčią, pastatydami reformatų maldos namus.
Vis dėlto katalikai nepasidavė. 1632 metais jie iškėlė bylą Radvilai ir po kelerių metų ši byla buvo laimėta. Apie 1644 metus buvo pastatyta nauja katalikų bažnyčia, kuriai buvo priskirtas Tauprių kaimas. Istorija liudija, kad apie 1755 metus buvo pastatyta dar viena medinė bažnyčia, o 1835 metais ją atnaujino.
1841 metais Saločiuose gyveno keturi kunigai, kuriems priklausė net 8 valakai žemės. Klebonas Konstantinas Orlauskas 1873 metais, remonto pretekstu, pastatė naują medinę bažnyčią, kurią 1879 metais konsekravo pavyskupis Aleksandras Beresnevičius. Vėliau, 1887 metais, Kauno gubernatorius leido apmūryti kapines, o iki 1900 metų bažnyčia buvo išdažyta ir puošniai sutvarkyta.
1911 metais Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius įsteigė arbatinę, priartindamas parapiją prie visuomenės. Tarp 1926 ir 1928 metų klebonas Aleksandras Štombergas dar kartą atnaujino ir sustiprino bažnyčią. Deja, 1944 metų vasarą per karą bažnyčia sudegė, o varpinė – sunyko, net varpas išsilydė nuo ugnies karščio.
Po karo, 1945 metais, išliko viltis ir stiprybė, kai administratorių kunigų Kazimiero Pukenio ir Antano Balaišio rūpesčiu buvo įrengta nauja mūrinė bažnyčia buvusioje klebonijoje. Šventoriuje šiandien yra palaidotas ilgametis klebonas Aleksandras Štombergas, kuris daug prisidėjo prie bažnyčios atnaujinimo ir stiprinimo.
Saločių Šv. Juozapo bažnyčia – tai ne tik maldos vieta, bet ir istorijos liudytoja, simbolizuojanti žmonių tikėjimą, ryžtą ir atkaklumą nepaisant visų išbandymų. Kiekvienas apsilankymas čia – tai kelionė laiku, leidžianti pajusti praeities dvasią ir suprasti, kaip svarbu buvo išlaikyti šventą vietą per šimtmečius.
Galerija ir ištekliai
Spalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka lygiais kraštais. Nufotografuotas kunigų Juozapo Aperavičiaus ir Jono Ivonausko kapavietė Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriaus vakariniame pakraštyje, Muziejaus g. 2, Mosėdžio mstl., Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr. Bendras vaizdas iš rytų pusės. Fotografavo Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, 2006 m. spalio 14 d.
Šventoriaus pakraštyje įrengti du kapai. Kairėje pusėje esantį nedidelės akmens ir metolo tvotelės juosiamą kapą ženklina pailga juodo akmens stačiakampė antkapinė plokštė išgaubtu viršumi ir už jos galvūgalyje stovintis tokio pat akmens trijų laiptuotų tarpsnių antkapinis kryžius su užrašu „KANAUNINKAS / JUOZAS / APERAVIČIUS / 1887 – 1946“, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Dešinėje įrengtą kapą žymi kvadratinio plano juodo šlifuoto akmens plokštė ir galvūgalyje pastatytas juodo akmens laiptuotas trijų tarpsnių antkapinis kryžius, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Antkapinio paminklo priekyje iškalta epitafija: „A†A / KUNIGAS-JUBILIATAS / JONAS / IVONAUSKAS / 1880 - 1980 / DIRBĘS SU KRISTUMI / GYVENI SU DIEVU“, o taip pat tipinis kunigų kapams ženklas: stula pridengtas užversta Biblija, ant kurios stovi kielikas (taurė). Už kapų stūkso akmenų mūro šventoriaus tvora.
Juozapas Aperavičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Kunigu įšventintas 1914 m. gruodžio 28 d. Apie 1916–1918 m. vikaravo Saločių šv. Juozapo bažnyčioje. 1927 m. atsiųstas į Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, 1931 m. tapo jos administratoriumi (klebonu), vėliau – garbės kanauninku. Dirbo čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Jonas Ivonauskas (Iwanowski, Ivanauskis, Ivanauskas) gimė 1882 m. sausio 2 d., baigė Kauno dvasinę seminariją, kunigu įšventintas 1904 m. lapkričio 28 d. (kitais duomenimis gimė 1880 m., kunigu įšventintas – 1905 m.). Vikaravo Žemaičių vyskupijos parapijose, nuo 1912 m. buvo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaru, apie 1912–1918 m. – Krekenavos parapijos Vadaktų Švč. Mergelės Marijos filijos kuratoriumi. 1931 m. paskirtas Stalgėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu atsiųstas į Mosėdį ir paskirtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, vėliau – altarista. Mirė 1980 m. Abu antkapiniai paminklai pastatyti parapijiečių ir Telšių vyskupijos lėšomis. Kapavietė – saugotinas kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.