Apie bažnyčią
Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia – tai senovės dvasios ir architektūros liudytoja, esanti Uliūnų kaime, netoli Panevėžio. Ši unikali šventovė yra pastatyta 1914 metais ir iki šiol traukia tiek tikinčiuosius, tiek istorijos tyrinėtojus.
Bažnyčios istorija prasidėjo 1912 metais, kai kaimo gyventojai nusprendė perdirbti didelį mūrinį bendruomenės grūdų sandėlį į koplyčią. Vėliau šis projektas buvo realizuotas kunigo Jono Balvočiaus-Geručio dėka. Kunigas, atvykęs iš Ėriškių, ėmėsi aktyviai įgyvendinti vietos gyventojų svajonę ir 1914 metais pertvarkė sandėlį į bažnyčią. Perdirbimo metu buvo iškirsti šeši langai, aptvertas šventorius, iš Ramygalos atvežtas senosios bažnyčios altorius, o iš Naujamiesčio - klausyklos. Panevėžio dekanas kunigas Juozapas Stakauskas pašventino bažnyčią 1915 metais, o Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius pagerbė kunigą Balvočių pakeldamas jį į garbės kanauninkus.
Vėliau Uliūnų bažnyčia buvo Ramygalos parapijos filija, tačiau su laiku ji tapo savarankiška parapija. 1929 metų birželį Uliūnų bažnyčios kuratu paskirtas Jonas Steponaitis. Jo iniciatyva 1930 metais buvo įkurta Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų parapija, kuriai jis tarnavo kaip pirmasis klebonas. Dėka Steponaičio pastangų, 1932 metais bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio projektą. Tada pastatytas akmenų ir plytų mūro bokštas, kuris iki šiol puošia bažnyčią. 1937 metais įrengti J. Mačiuko keturių registrų vargonai, o 1940 metais buvo išdažytas bažnyčios vidus.
Architektūriškai Uliūnų bažnyčia yra stačiakampio plano, 27 metrų ilgio ir 14 metrų pločio, vienabokštė, su papildomu bokšteliu. Šventoriaus tvora yra metalinė su mūriniais stulpais. Šventoriaus teritorijoje palaidotas pirmasis Uliūnų kunigas, rašytojas Jonas Balvočius, kuriam Šv. Kazimiero draugija pastatė paminklą. Čia pat ilsisi ir kunigas Jonas Steponaitis, kurio kapą ženklina originalus trikampio silueto paminklas, dekoruotas kryžiaus bareljefu ir tekstu.
Šiandien Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir kultūros paveldo dalis, menanti turtingą ir spalvingą regiono istoriją. Kiekvienas apsilankymas čia leidžia pajusti praeities atmosferą, atrasti gilias dvasines ir kultūrines vertybes bei pasigrožėti autentiška architektūra.
Bažnyčios istorija prasidėjo 1912 metais, kai kaimo gyventojai nusprendė perdirbti didelį mūrinį bendruomenės grūdų sandėlį į koplyčią. Vėliau šis projektas buvo realizuotas kunigo Jono Balvočiaus-Geručio dėka. Kunigas, atvykęs iš Ėriškių, ėmėsi aktyviai įgyvendinti vietos gyventojų svajonę ir 1914 metais pertvarkė sandėlį į bažnyčią. Perdirbimo metu buvo iškirsti šeši langai, aptvertas šventorius, iš Ramygalos atvežtas senosios bažnyčios altorius, o iš Naujamiesčio - klausyklos. Panevėžio dekanas kunigas Juozapas Stakauskas pašventino bažnyčią 1915 metais, o Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius pagerbė kunigą Balvočių pakeldamas jį į garbės kanauninkus.
Vėliau Uliūnų bažnyčia buvo Ramygalos parapijos filija, tačiau su laiku ji tapo savarankiška parapija. 1929 metų birželį Uliūnų bažnyčios kuratu paskirtas Jonas Steponaitis. Jo iniciatyva 1930 metais buvo įkurta Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų parapija, kuriai jis tarnavo kaip pirmasis klebonas. Dėka Steponaičio pastangų, 1932 metais bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio projektą. Tada pastatytas akmenų ir plytų mūro bokštas, kuris iki šiol puošia bažnyčią. 1937 metais įrengti J. Mačiuko keturių registrų vargonai, o 1940 metais buvo išdažytas bažnyčios vidus.
Architektūriškai Uliūnų bažnyčia yra stačiakampio plano, 27 metrų ilgio ir 14 metrų pločio, vienabokštė, su papildomu bokšteliu. Šventoriaus tvora yra metalinė su mūriniais stulpais. Šventoriaus teritorijoje palaidotas pirmasis Uliūnų kunigas, rašytojas Jonas Balvočius, kuriam Šv. Kazimiero draugija pastatė paminklą. Čia pat ilsisi ir kunigas Jonas Steponaitis, kurio kapą ženklina originalus trikampio silueto paminklas, dekoruotas kryžiaus bareljefu ir tekstu.
Šiandien Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir kultūros paveldo dalis, menanti turtingą ir spalvingą regiono istoriją. Kiekvienas apsilankymas čia leidžia pajusti praeities atmosferą, atrasti gilias dvasines ir kultūrines vertybes bei pasigrožėti autentiška architektūra.