O kościele
Upytės šv. Karolio Boromėjaus bažnyčia yra tikras architektūrinis ir istorinis perlas, įsikūręs Upytės kaime, netoli Panevėžio-Krekenavos kelio. Ši medinė bažnyčia, pastatyta 1878 metais klebono Felicijono Bytauto ir parapijiečių pastangomis, spinduliuoja ne tik liaudies architektūros formomis, bet ir subtiliais neobaroko bruožais.
Bažnyčios statybinė medžiaga – medis, kuris tuo metu buvo dažnai naudojamas dėl jo prieinamumo ir tinkamumo vietos klimato sąlygoms. Bažnyčia išsiskiria kryžminiu planu, kurio matmenys yra 19,2 × 8,5 metrų, bei trisiene apside ir dviem bokšteliais. Viduje įrengti trys altoriai ir aštuonių registrų vargonai, kurie suteikia sakralinę atmosferą pamaldoms.
Bažnyčią dedikuota Šv. Karoliui Boromėjui, garsiam XVI amžiaus Milano arkivyskupui, žinomam savo reformatoriška veikla ir atsidavimu bažnytinei tarnybai. Šventasis Karolis Boromėjus yra tapęs ypatingu globėju, o jo vardas puošia šią istorinę šventovę.
Šventyklos istorija prasidėjo dar anksčiau nei katalikų bažnyčios statyba – iki 1595 metų Upytėje stovėjo evangelikų reformatų bažnyčia, kuri sunyko po paskutinio Čičinskų giminės palikuonio mirties 1665 metais. Vėliau, 1742 metais, Upytės katalikų koplyčioje buvo paskelbti atlaidai, o nuo 1849 metų pradėtos rašyti metrikų knygos, dokumentuojančios parapijos gyvenimą.
Bažnyčios varpinė, esanti šalia, taip pat turi savo unikalų žavesį. Medinė, trijų tarpsnių varpinė prigludusi prie akmenų mūro tvoros, apjuosiančios šventorių. Toks architektūrinis sprendimas, kur susipina mediena ir akmuo, sukuria harmoningą vaizdą, papildantį kraštovaizdį.
Bažnyčios kompleksui priklauso ir kitos svarbios religinės struktūros – Upytės Tauginų bei kapinių koplyčios, kurios taip pat prisideda prie turtingo vietos kultūrinio paveldo.
Įdomu pastebėti, kaip ši bažnyčia bėgant metams buvo prižiūrima ir puoselėjama: 1895 metais įsigyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai, 1927 metais stogas apdengtas skarda, o 1937 metais nudažyti bažnyčios vidus ir išorė. Visos šios pastangos liudija parapijiečių atsidavimą ir meilę savo bažnyčiai.
Apsilankymas šioje bažnyčioje leidžia pajusti ne tik architektūrinę, bet ir dvasinę erdvės vertę. Tai vieta, kur laikas sustingsta ir galima pasinerti į istoriją, apmąstyti protėvių palikimą bei pajusti gilų ryšį su savo krašto kultūra.
Bažnyčios statybinė medžiaga – medis, kuris tuo metu buvo dažnai naudojamas dėl jo prieinamumo ir tinkamumo vietos klimato sąlygoms. Bažnyčia išsiskiria kryžminiu planu, kurio matmenys yra 19,2 × 8,5 metrų, bei trisiene apside ir dviem bokšteliais. Viduje įrengti trys altoriai ir aštuonių registrų vargonai, kurie suteikia sakralinę atmosferą pamaldoms.
Bažnyčią dedikuota Šv. Karoliui Boromėjui, garsiam XVI amžiaus Milano arkivyskupui, žinomam savo reformatoriška veikla ir atsidavimu bažnytinei tarnybai. Šventasis Karolis Boromėjus yra tapęs ypatingu globėju, o jo vardas puošia šią istorinę šventovę.
Šventyklos istorija prasidėjo dar anksčiau nei katalikų bažnyčios statyba – iki 1595 metų Upytėje stovėjo evangelikų reformatų bažnyčia, kuri sunyko po paskutinio Čičinskų giminės palikuonio mirties 1665 metais. Vėliau, 1742 metais, Upytės katalikų koplyčioje buvo paskelbti atlaidai, o nuo 1849 metų pradėtos rašyti metrikų knygos, dokumentuojančios parapijos gyvenimą.
Bažnyčios varpinė, esanti šalia, taip pat turi savo unikalų žavesį. Medinė, trijų tarpsnių varpinė prigludusi prie akmenų mūro tvoros, apjuosiančios šventorių. Toks architektūrinis sprendimas, kur susipina mediena ir akmuo, sukuria harmoningą vaizdą, papildantį kraštovaizdį.
Bažnyčios kompleksui priklauso ir kitos svarbios religinės struktūros – Upytės Tauginų bei kapinių koplyčios, kurios taip pat prisideda prie turtingo vietos kultūrinio paveldo.
Įdomu pastebėti, kaip ši bažnyčia bėgant metams buvo prižiūrima ir puoselėjama: 1895 metais įsigyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai, 1927 metais stogas apdengtas skarda, o 1937 metais nudažyti bažnyčios vidus ir išorė. Visos šios pastangos liudija parapijiečių atsidavimą ir meilę savo bažnyčiai.
Apsilankymas šioje bažnyčioje leidžia pajusti ne tik architektūrinę, bet ir dvasinę erdvės vertę. Tai vieta, kur laikas sustingsta ir galima pasinerti į istoriją, apmąstyti protėvių palikimą bei pajusti gilų ryšį su savo krašto kultūra.