Apie bažnyčią
Plikių Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčia yra neapsakomai jaukus sakralinis statinys, esantis mažame Plikių miestelyje, Klaipėdos rajone. Ši medinė bažnyčia, pastatyta 1932 metais, išsiskiria savo unikaliu architektūriniu sprendimu – jos forma primena gyvenamąjį namą. Tai vietinės reikšmės architektūros paminklas, kuris per beveik šimtmetį tapo neatsiejama bendruomenės dalimi.
Bažnyčios istorija prasidėjo tarpukario laikotarpiu, kai po 1923 metų Klaipėdos krašto susigrąžinimo į Lietuvos sudėtį, katalikai Plikiuose susidūrė su dideliu iššūkiu – miestelyje trūko katalikų bažnyčios. Tuo metu čia gyveno tik kelios katalikų šeimos, o vieninteliai maldos namai buvo mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia. Tačiau laikui bėgant, ekonominė situacija keitėsi, dvarininkai pradėjo samdytis darbuotojus iš aplinkinių katalikiškų vietovių, todėl katalikų skaičius augo ir poreikis turėti savo bažnyčią tapo itin aktualus.
Pradžioje pamaldos buvo laikomos vietinės karčemos salėje, tačiau tai nebuvo ilgalaikis sprendimas. Galiausiai Klaipėdos klebonas kan. Adalbertas Danelaudzki, gavęs valstybės paramą, 1932 metais pastatė naują bažnyčią, kurią pats pašventino rugpjūtį. Ši bažnyčia turėjo tik vieną pagrindinį altorių su nuostabiu vitražu, vaizduojančiu Šventąją Šeimą, atvežtą iš Vokietijos. Vėliau buvo pridėtos Jėzaus Širdies ir Mergelės Marijos statulos.
Antrojo pasaulinio karo metais ir vėlesniu sovietmečio laikotarpiu bažnyčia patyrė daug sunkumų. Po vokiečių valdžios draudimo aukoti lietuviškas pamaldas, parapijiečių skaičius smarkiai sumažėjo. Tačiau pasibaigus karui, Plikiai sulaukė naujakurių bangos, ir kunigai iš Klaipėdos vėl pradėjo retkarčiais aukoti šv. Mišias.
1948 metais buvo paskirtas pirmasis Plikių parapijos administratorius kun. Petras Bernotas, kuris energingai rūpinosi bažnyčios bendruomene: organizavo chorą, įrengė du šoninius altorius, pašventino kapines. Per šv. Velykas 1948 metais netgi pritrūko komunikantų, tiek daug žmonių norėjo priimti Komuniją.
Sovietmečiu bažnyčia susidūrė su įvairiais iššūkiais, tačiau klebonai, tokie kaip Romualdas Mizeris, Vladislovas Radveikis ir Juozapas Pranciškus Gedgaudas, stengėsi išlaikyti šventovę ir bendruomenę. Jie tvarkė bažnyčios išorę ir vidų, statė grindis, šildymo pečius, rūpinosi žemės sklypais.
Po nepriklausomybės atkūrimo bažnyčia sulaukė naujų permainų. Klebonai Saulius Noretas ir Darius Trijonis atliko nemažai renovacijų, keitė stogą, atnaujino interjerą, įsigijo naujus vargonus ir liturginius reikmenis. Bažnyčios 90 metų jubiliejus buvo iškilmingai paminėtas 2022 metais, parodydamas, kiek daug parapijiečiai vertina šią šventovę.
Architektūriškai bažnyčia yra stačiakampio plano, vienabokštė, su trimis altoriais. Pagrindinis altorius papuoštas vitražu, vaizduojančiu Šventąją Šeimą. Bokšte kabo 1870 metais nulietas varpas, o šventoriuje stovi Maloningosios Švč. Mergelės Marijos koplytėl
Bažnyčios istorija prasidėjo tarpukario laikotarpiu, kai po 1923 metų Klaipėdos krašto susigrąžinimo į Lietuvos sudėtį, katalikai Plikiuose susidūrė su dideliu iššūkiu – miestelyje trūko katalikų bažnyčios. Tuo metu čia gyveno tik kelios katalikų šeimos, o vieninteliai maldos namai buvo mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia. Tačiau laikui bėgant, ekonominė situacija keitėsi, dvarininkai pradėjo samdytis darbuotojus iš aplinkinių katalikiškų vietovių, todėl katalikų skaičius augo ir poreikis turėti savo bažnyčią tapo itin aktualus.
Pradžioje pamaldos buvo laikomos vietinės karčemos salėje, tačiau tai nebuvo ilgalaikis sprendimas. Galiausiai Klaipėdos klebonas kan. Adalbertas Danelaudzki, gavęs valstybės paramą, 1932 metais pastatė naują bažnyčią, kurią pats pašventino rugpjūtį. Ši bažnyčia turėjo tik vieną pagrindinį altorių su nuostabiu vitražu, vaizduojančiu Šventąją Šeimą, atvežtą iš Vokietijos. Vėliau buvo pridėtos Jėzaus Širdies ir Mergelės Marijos statulos.
Antrojo pasaulinio karo metais ir vėlesniu sovietmečio laikotarpiu bažnyčia patyrė daug sunkumų. Po vokiečių valdžios draudimo aukoti lietuviškas pamaldas, parapijiečių skaičius smarkiai sumažėjo. Tačiau pasibaigus karui, Plikiai sulaukė naujakurių bangos, ir kunigai iš Klaipėdos vėl pradėjo retkarčiais aukoti šv. Mišias.
1948 metais buvo paskirtas pirmasis Plikių parapijos administratorius kun. Petras Bernotas, kuris energingai rūpinosi bažnyčios bendruomene: organizavo chorą, įrengė du šoninius altorius, pašventino kapines. Per šv. Velykas 1948 metais netgi pritrūko komunikantų, tiek daug žmonių norėjo priimti Komuniją.
Sovietmečiu bažnyčia susidūrė su įvairiais iššūkiais, tačiau klebonai, tokie kaip Romualdas Mizeris, Vladislovas Radveikis ir Juozapas Pranciškus Gedgaudas, stengėsi išlaikyti šventovę ir bendruomenę. Jie tvarkė bažnyčios išorę ir vidų, statė grindis, šildymo pečius, rūpinosi žemės sklypais.
Po nepriklausomybės atkūrimo bažnyčia sulaukė naujų permainų. Klebonai Saulius Noretas ir Darius Trijonis atliko nemažai renovacijų, keitė stogą, atnaujino interjerą, įsigijo naujus vargonus ir liturginius reikmenis. Bažnyčios 90 metų jubiliejus buvo iškilmingai paminėtas 2022 metais, parodydamas, kiek daug parapijiečiai vertina šią šventovę.
Architektūriškai bažnyčia yra stačiakampio plano, vienabokštė, su trimis altoriais. Pagrindinis altorius papuoštas vitražu, vaizduojančiu Šventąją Šeimą. Bokšte kabo 1870 metais nulietas varpas, o šventoriuje stovi Maloningosios Švč. Mergelės Marijos koplytėl
Galerija ir ištekliai
Plikių miestelio Šv. Šeimos - Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčios fasadas (negatyvo reprodukcija).