O kościele
Pirmoji bažnyčia Sedoje buvo pastatyta dar 1508 metais Dirvėnų tėvūno Vaclovo Bartasevičiaus ir jo žmonos Elžbietos Juškaitės dėka. Tai buvo kukli šventykla, tačiau jau nuo tada ji tapo svarbiu bendruomenės dvasiniu centru. 1528 metais minimas pirmasis klebonas, o 1538 metais parapijai buvo dovanotas Beržėnų kaimas ir įkurta parapinė mokykla.
1769–1770 metais, klebono Jono Mykolo Domaševičiaus iniciatyva, bažnyčia buvo perstatyta ir reikšmingai padidinta. Naujoji šventykla stebina savo lotyniško kryžiaus planu, haline vidaus struktūra ir dviem zakristijomis bei penkiais bokšteliais. Nors bažnyčia stovi ant akmeninių pamatų, jos medinės sienos, dažnai remontuotos ir atnaujintos, iki šiol išlaiko autentišką XVIII amžiaus dvasią.
Bažnyčios viduje galima rasti net penkis barokinius altorius, sukurtus XVIII a.: didįjį, Šv. Jono Nepomuko, Šv. Antano Paduviečio, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Jėzaus Kristaus. Taip pat verta paminėti nuostabius vargonus, kurie buvo pagaminti 1803 metais Vilniaus vėlyvojo baroko meistrų. Šie vargonai, nors ir daug kartų remontuoti, vis dar skamba ir džiugina klausytojus.
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia taip pat garsėja savo šventoriumi su akmens mūro tvora ir medine varpine, pastatyta 1851 metais. Varpinėje kabo trys istoriniai varpai, vienas jų nuliedintas 1762 metais kunigo Domaševičiaus ir Škaplieriaus brolijos lėšomis. Bažnyčią supančiame teritorijoje yra įrengtas Kryžiaus kelias su stogastulpiais, kurie dar labiau sustiprina vietos sakralumą.
2006 metais bažnyčios kompleksas buvo papildytas įspūdingu Lurdu, kuris tapo ne tik maldų, bet ir turistų traukos vieta. Šis Lurdas pabrėžia bažnyčios ypatingą svarbą vietinei bendruomenei ir lankytojams.
Per ilgą savo istoriją bažnyčią administravo daugybė žymių klebonų, tokių kaip Kazimieras Genys, Juozas Šiurys ir Saulius Katkus. Dabartinis klebonas Virginijus Palionis tęsia ilgametes tradicijas, rūpindamasis šventovės ir parapijos gerove.
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei istorinis Sedos miestelio lobis, kviečiantis atrasti Lietuvos paveldą ir grožėtis unikaliu liaudies architektūros šedevru.
Galeria i zasoby
Medinė bažnyčia, dengta dvišlaičiu stogu su svogūno formos smailėmis ir kryžiais stogo briaunoje, užfiksuota iš galo kartu su mūriniais šventoriaus vartais ir prie jų esančiais koplytstulpiais. Prie šventoriaus vartų stovi du vyrai, pasipuošę tamsiais šventadienio drabužiais.
Seda - miestelis Mažeikių rajone, Seniūnijos centras. Miestelyje yra dvi medinės bažnyčios - Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 1770) ir Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia (1783). Sedos miestelis minimas nuo XIII amžiaus. Buvusi Sedos turgaus aikštė išlaikiusi XVIII a. pavidalą. (urbanistinis paminklas). Pirmą kartą paminėta 1694 sudarytame Sedos inventoriuje. Miestelis buvo privatus - nuo XVIII a. I pusės Sedą valdė Sapiegų giminė. Aleksandras Sapiega, LDK kancleris, norėdamas pagyvinti miestelio gyvenimą, 1780 išsirūpino privilegiją kasmet rengti dvisavaitinį prekymetį. Šiandien aikštė atrodo kitaip nei Dobužinskio piešinyje - čia skveras. Namai, matomi kitoje pusėje, perstatyti, dešinėje stovėję senieji kromai po karo nugriauti.
Aprašė Irena Dobrovolskaitė.