O kościele
Mūrinė šventovė XIX a. pabaigoje, apie 1890 metus, buvo pastatyta Rusijos imperijos kariuomenės reikmėms ir skirta carui Aleksandrui III. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas pastatą perdavė marijonams, kurie jį pritaikė katalikų pamaldoms – tarpukariu čia veikė Lietuvos kariuomenės koplyčia. 1940 metais įsteigta parapija, aptarnavusi pietinę miesto dalį ir aplinkinius kaimus. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o tikinčiųjų durims vėl atvėrė tik 1990 metais.
Neobizantinio stiliaus statinį puošia vienas pagrindinis bokštas su septyniais mažesniais kupolais – reta ir įspūdinga detalė Lietuvos sakralinėje architektūroje. Bažnyčia įrašyta į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugomas paveldo objektas.
Galeria i zasoby
Grupę sudaro 5 ikonos. Iš kurių dvi yra tapytos ant drobės, įrėmintos medžio aptaisuose ir galimai yra ikonostaso dalys. Dar trys ikonos yra kaip drobės ant porėmių, neturinčios aptaisų. Visos ikonos yra gautos vienu metu, rastos buvusios cerkvės, dabar Šv. Vincento bažnyčios rūsiuose ją restauruojant. Ikonos buvo nutapytos cerkvės atidarymo proga, dedikuotos carui Nikolajui III-jam, prisidėjusiam prie cerkvės statybos aukso rubliais. Cerkvė pašventinta 1901 m., buvo naudojama kaip Rusijos imperijos karinio dalinio - 111-to Dono pėstininkų pulko, stovėjusio Marijampolėje maldos namai. Po Pirmojo pasaulinio karo, rusų armijai pasitraukus, Seinų vyskupas cerkvę perdavė marijonams. Šie ją 1920 m. pertvarkė į bažnyčią, jai buvo suteiktas Šv. Vincento Pauliečio titulas. Marijampolėje įsikūrus DLK Vytenio 9–ajam pėstininkų pulkui, nuo 1924 metų bažnyčia tapo įgulos maldos namais. 1935 metais Krašto apsaugos ministerija pradėjo bažnyčios remonto darbus, dailininkė Zofija Šukutytė nutapė keletą siužetinių paveikslų bažnyčiai papuošti. Manoma, kad šios ikonos iki atnaujinimo kabojo (1920 - 1934 m.) bažnyčioje kaip šventieji paveikslai, jų pavadinimai, įrašyti kirilica buvo panaikinti (nuskusti) tačiau galima perskaityti įrašų likučius. Apie 1950 m. sovietų administracija pareikalavo Vilkaviškio vyskupijai panaikinti parapiją ir pastatą atiduoti. Taip buvo sunaikintos pastato erdvės, o visi paveikslai nesaugomi. Atsitiktinai išliko šios penkios ikonos bažnyčios požemiuose
FOTOGRAFIJA, nespalvota, grupinė, horizontalaus formato. Telšių vyskupas Antanas Vaičius, apsuptas šešių dvasininkų ir patarnautojų prie Telšių katedros. Iš kairės į dešinę stovi: 2) kun. Juozapas Pačinskas OFM (1935–1996), Telšių Katedros klebonu buvęs iki 1988 m.; 3) kun. Juozapas Gasiūnas (1901–1989); 4) vysk. Antanas Vaičius (1926–2008); 5) kan. Jonas Beinorius (1908ؘ–1985), Telšių vyskupijos kurijos kancleris; 6) kun. Petras Dumbliauskas (1929–2017); 7) klierikas Jonas Kusas, pabaigęs tris Kauno kunigų seminarijos kursus. Nuotrauka padaryta 1984 m. rugpjūčio mėn. Telšių katedros šventoriuje Sutvirtinimo sakramento teikimo proga. Už nugaros matosi Telšių kunigų seminarijos pastatas, kuris tuo metu buvo kurčnebylių mokykla. Fone kairiau matomas Mergelės Marijos skulptūros postamentas (skulptūra po seminarijos atgavimo grąžinta į seminarijos sodą).
Vaičius Antanas (1926-04-05, Geidučiai, Mosėdžio vlsč., Kretingos apskr. – 2008-11-25Telšiai, palaidotas Telšių katedros šventoriuje), Telšių vyskupas. Klaipėdos universiteto garbės dr. (1997). 1943–46 studijavo Telšių, 1946–51 – Kauno kunigų seminarijoje. 1950 įšventintas kunigu. 1951–52 Plungės, 1952–54 Klaipėdos parapijos vikaras (1953–54 laikinai ėjo ir klebono pareigas), 1954–59 Žygaičių, 1959–62 Salantų, 1962–65 Lauko Sodos parapijų klebonas. 1965–75 ėjo Akmenės klebono ir Viekšnių dekanato vicedekano pareigas. 1973–75 Telšių katedros klebonas ir Telšių vyskupijos kurijos kancleris. 1975 išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kapituliniu vikaru, 1982 paskirtas apaštaliniu administratoriumi. 1986–99 Dvasininkijos (kunigų) kongregacijos Vatikane narys. 1988–93 Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pavaduotojas. 1987 Romoje dalyvavo Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus minėjime ir J. Matulaičio beatifikacijos iškilmėse (vienintelis Lietuvos vyskupas, gavęs sovietų valdžios leidimą). 1989–2001 Telšių vyskupijos ordinaras, 2001–02 Telšių vyskupijos apaštalinis administratorius, nuo 2003 vyskupas emeritas. Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998).
Pačinskas Juozapas (1935-04-11, Lagedžių k., Anykščių r. – 1996-02-25, Plungė), kunigas, vienuolis pranciškonas, tikėjimo gynėjas. Baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. 1959–1964 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1964 m. kovo 25 d. Kauno arkikatedroje J. Pačinskas buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Anykščių parapijos bažnyčioje. Nuo 1964 m. beveik dešimtmetį J. Pačinskas tarnavo vikaru Mažeikiuose, paskui buvo Palangos vikaras. Paskirtas iki 1980 m., apie dešimtmetį, iki 1988 m., jis buvo Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros klebonas ir Viešvėnų (Telšių r.) Švč. Trejybės parapijos administratorius. Telšiuose jis organizavo itin aktyvią pogrindinės religinės ir patriotinės literatūros leidybą, išleido ir išplatino apie 200 leidinių, kartu su vikaru, būsimuoju Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku kasmet parduodavo Lietuvos parapijų kunigams iki 50 tūkst. leidinių – daugiausia katekizmų ir maldaknygių. Sovietmečiu slapčia priėmęs vienuolio pranciškono įžadus, J. Pačinskas OFM buvo slaptasis pranciškonų veiklos koordinatorius Lietuvoje. Paskirtas 1988 m. birželio 3 d., 1988–1996 m., iki gyvenimo pabaigos, jis tarnavo Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, buvo Plungės dekanato dekanas. Lietuvos Atgimimo metais J. Pačinskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, valstybės švenčių minėjimuose, sakydamas įkvepiančias dvasingas kalbas. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip asketiško gyvenimo būdo dvasininkas, visas jėgas skyręs tarnystei Dievui ir žmonėms. Mirė 1996 m. vasario 25 d. Plungėje. Palaidotas Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.
Gasiūnas Juozapas (1901-06-20, Stasių k., Rokiškio apskr. – 1989-09-18, Lauko Soda, Telšių r.), katalikų kunigas, hitlerinės okupacijos metais gelbėjęs žydų šeimas. Nuo 1928 studijavo Telšių kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1936-06-06. Vikaras Pikeliuose, Tveruose, Šventojoje, Kražiuose, 1950–1965 – Akmenės parapijos klebonas, vėliau klebonas Varniuose, Tveruose, Lauko Sodoje.
Beinorius Jonas (1908–1985). 1933 m., baigęs Telšių kunigų seminariją, J. Beinorius buvo Skuodo, Klaipėdos gimnazijos kapelionas. Nuo 1940 m. – Tauragės klebonas, po 1955 m. – Mažeikių, Žarėnų-Latvelių, Veiviržėnų, Palangos klebonas, nuo 1965 m. – kanauninkas. 1975–1985 m. J. Beinorius buvo Telšių vyskupijos kurijos kancleris. Mirė 1985 m., palaidotas Švėkšnos kapinėse esančiame Beinorių šeimos kape.
Dumbliauskas Petras SDB (1929-12-02, Bartelių k., Veisiejų vlsč. – 2017-10-04, Marijampolė). 1940 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1959-03-25 baigė Kauno kunigų seminariją, vyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintas kunigu. Vikaru ir klebonu dirbo įvairiose Lietuvos vietose. 1959–1961 m. – Leipalingyje. 1974 m. kartu su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, Lionginu Kunevičiumi ir Pranu Adomaičiu pasirašė kreipimąsi į TSRS žmogaus teisių gynimo komitetą, reikalaudami išlaisvinti už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką areštuotus okupuotos Lietuvos piliečius. 1978–1979 m., dirbdamas Tabariškėse (Kauno r.), parapijiečių padedamas, atstatė bažnyčią ir pastatė kleboniją, Šv. Kazimiero statulą. 1985-01-31 davė amžinuosius vienuolinius įžadus kunigo Bosko saleziečių Draugijoje. 1989–1995 m. buvo Alytaus klebonas ir Alytaus dekanato dekanas. Čia pradėjo statyti parapijos namus naujajai Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijai. 1995-09-14 atvyko į Kauno Palemono Švč. Mergelės Marijos, Rožančiaus Karalienės, parapiją. 1996 metais perkeltas į Vilniaus Šv. Jono Bosko parapiją, o 1999 metais buvo paskirtas Vilniaus Saleziečių namų direktoriumi. Vėliau paskirtas Rumšiškių parapijos klebonu ir nuo 2001 metų sugrįžo į Palemono parapiją, buvo jos klebonu, po to – vikaru ir rezidentu. Nuo 2014-11-06 – Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos altaristas ir tarnavo iki sveikatos pablogėjimo. Vėliau gydėsi Marijampolės ligoninėje ir ten mirė, palaidotas Veisiejų kapinėse prie kitų kunigų.