О церкви
Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia - tai ypatinga vieta, kur susipina istorija ir architektūra. Įsikūrusi Lavoriškių kaime, netoli Vilniaus, ši bažnyčia yra vienas iš ryškiausių neogotikos stiliaus pavyzdžių Lietuvoje.
Istorija prasideda dar XVII amžiuje, kai 1642 metais Ona Rudaminaitė-Pacienė pastatė pirmąją medinę bažnyčią dabartinių kapinių vietoje. Nors ši bažnyčia sudegė 1655 metais, jos vietoje suklestėjo parapija, kuri buvo atkurta 1670 ir 1750 metais. XVIII amžiuje parapinė mokykla tapo svarbiu švietimo šaltiniu vietos gyventojams.
Įdomu tai, kad 1827 metais buvo pastebėta, jog dauguma parapijos gyventojų kalba rusišku dialektu ir nedaug kas naudoja lietuvių kalbą. Tai rodo, kokią įtaką turėjo įvairios kultūros ir tautos per amžius šioje vietovėje.
Pagrindinė dabartinės bažnyčios statyba prasidėjo tik 1899 metais ir užtruko septynerius metus, kol buvo galutinai baigta 1906-aisiais. Mūrinė bažnyčia su dviem aukštais bokštais ir dviem mažesniais bokšteliais reprezentuoja istorizmo ir neogotikos stilių. Jos vidus yra trijų navų, o šventoriaus tvora pastatyta iš tvirto akmenų mūro.
Bažnyčia pasižymi ne tik savo architektūra, bet ir religiniu bei kultūriniu vaidmeniu regione. Pamaldos čia vyksta lenkų kalba, atspindinčios vietinės bendruomenės poreikius. Be pagrindinės bažnyčios, parapijoje veikia ir kitos sakralinės erdvės: Kenos Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia bei Mostiškių Švč. Dievo Motinos, Šeimų Globėjos koplyčia.
1927 metais bažnyčia buvo konsekravota arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio. Tai buvo svarbus įvykis, po kurio bažnyčia tapo dar reikšmingesne vietos tikinčiųjų gyvenime.
Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – tai ne tik maldos namai, bet ir istorijos liudytoja, pasakojanti apie praeities iššūkius ir triumfus. Kiekvienas apsilankymas čia suteikia galimybę pajusti gilų istorinį ir kultūrinį paveldą.
Istorija prasideda dar XVII amžiuje, kai 1642 metais Ona Rudaminaitė-Pacienė pastatė pirmąją medinę bažnyčią dabartinių kapinių vietoje. Nors ši bažnyčia sudegė 1655 metais, jos vietoje suklestėjo parapija, kuri buvo atkurta 1670 ir 1750 metais. XVIII amžiuje parapinė mokykla tapo svarbiu švietimo šaltiniu vietos gyventojams.
Įdomu tai, kad 1827 metais buvo pastebėta, jog dauguma parapijos gyventojų kalba rusišku dialektu ir nedaug kas naudoja lietuvių kalbą. Tai rodo, kokią įtaką turėjo įvairios kultūros ir tautos per amžius šioje vietovėje.
Pagrindinė dabartinės bažnyčios statyba prasidėjo tik 1899 metais ir užtruko septynerius metus, kol buvo galutinai baigta 1906-aisiais. Mūrinė bažnyčia su dviem aukštais bokštais ir dviem mažesniais bokšteliais reprezentuoja istorizmo ir neogotikos stilių. Jos vidus yra trijų navų, o šventoriaus tvora pastatyta iš tvirto akmenų mūro.
Bažnyčia pasižymi ne tik savo architektūra, bet ir religiniu bei kultūriniu vaidmeniu regione. Pamaldos čia vyksta lenkų kalba, atspindinčios vietinės bendruomenės poreikius. Be pagrindinės bažnyčios, parapijoje veikia ir kitos sakralinės erdvės: Kenos Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia bei Mostiškių Švč. Dievo Motinos, Šeimų Globėjos koplyčia.
1927 metais bažnyčia buvo konsekravota arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio. Tai buvo svarbus įvykis, po kurio bažnyčia tapo dar reikšmingesne vietos tikinčiųjų gyvenime.
Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – tai ne tik maldos namai, bet ir istorijos liudytoja, pasakojanti apie praeities iššūkius ir triumfus. Kiekvienas apsilankymas čia suteikia galimybę pajusti gilų istorinį ir kultūrinį paveldą.