О церкви
1897 metais Vladislovas Tiškevičius kartu su Lentvario apylinkių gyventojais kreipėsi į valdžią dėl leidimo statyti bažnyčią. Tačiau pirmieji prašymai buvo atmesti. Tik 1905 metais, kai projektą sukūrė italų architektas O. Bongi, ir gautas leidimas, buvo pastatyta laikina bažnyčia. Galiausiai 1910 metais inžinieriaus Aleksandro Antonovičiaus projektas buvo patvirtintas, tačiau iki dabartinės bažnyčios statybos reikėjo laukti dar ilgiau.
Dabartinė bažnyčia, kurią šiandien galime matyti, buvo baigta statyti 1926 metais. Tai neoromaninio stiliaus šventovė, beveik kvadratinio plano, bebokštė, su trisiene apside. Trijų navų interjerą puošia kolonos, o prie pietryčių kampo prišlieta aukšta varpinė prideda papildomo žavesio. Akmenų mūro tvora apjuosia šventorių, suteikdama vietai jaukumo ir uždarumo jausmą.
Bažnyčios viduje saugomas XIX a. pradžios paveikslas „Šv. Juozapas“ bei 1943 metų sieninė tapyba, kurią kūrė dailininkai L. Torvirtas ir J. Hoppenas. Šios meno vertybės ne tik puošia bažnyčią, bet ir liudija apie vietos kultūros bei meno palikimą.
Per daugelį metų Lentvario parapijoje dirbo daug kunigų, tarp jų ir Sibiro tremtinys Juozapas Karaliukas, kuris Lentvaryje kunigavo iki mirties 1963 metais. Kiekvienas klebonas paliko savo pėdsaką parapijos istorijoje, prisidėdamas prie jos dvasinės ir materialinės gerovės. Klebonų sąrašas prasideda Alfred Grzybowski (1906–1909) ir tęsiasi iki dabartinio klebono Gintaro Petronio, atvykusio tarnauti 2010 metais.
Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia šiandien yra svarbi vietos bendruomenės dalis, kurioje pamaldos vyksta tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis. Bažnyčia ne tik tarnauja kaip religinių apeigų vieta, bet ir kaip kultūros paveldo objektas, atspindintis turtingą regiono istoriją ir meninį paveldą.
Taigi, jei kada nors atsidursite Lentvaryje, būtinai aplankykite šią neoromaninę šventovę, kurios sienos saugo ne tik akmenis ir plytas, bet ir žmonių tikėjimą, pastangas bei meilę.
Галерея и ресурсы
Atvirukas, nespalvotas. Pavaizduotas Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios projekto eskizas. Dešinėje pusėje – spausdinti užrašai lenkų kalba: „Za ofiarę kościól w Landwarowie Bóg zapłać / ADRES: Landwarów, g. Wil. miejscowemu Ks. Proboszczowi“ (Už aukas Lentvario bažnyčiai atlygins Dievas / Aukas siųsti vietiniam klebonui). Kitoje atviruko pusėje – spausdinti užrašai „ОТКРЫТОЕ ПИСЬМО / POCZTOWKA“.
Paveikslo autorius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1995 m.) Saulius Kruopis. Paveikslas sukurtas 1996 m. Kretingos muziejuje vykusio respublikinio plenero metu, dovanotas muziejui. Molbertinė tapyba. Istorinis tapybos žanras.
Paveiksle nutapyti trijų grafų Tiškevičių giminės kartų atstovai, gyvenę Kretingoje: (iš kairės į dešinę) Juozapas Tiškevičius, jo sūnus Aleksandras Tiškevičius ir anūkas Kazimieras Tiškevičius. Virš jų esančios datos ženklina svarbiausius šių žmonių gyvenimo įvykius, susijusius su Kretingos krašto ir Lietuvos istorija: 1875 – Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingoje, 1897 – Aleksandro Tiškevičiaus raštas Kauno gubernatoriui dėl lietuvių kalbos draudimo panaikinimo, 1941 – birželio sukilimas, kuriame dalyvavo atsargos karininkas Kazimieras Tiškevičius.
Kairėje – Rusijos imperijos dragūnų kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Jis iš Lentvario 1875 m. į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją, kurioje rekonstravo dvaro rūmus, pastatė didžiausią Europoje privatų Žiemos sodą, įkūrė mišraus stiliaus parką su trimis kaskadiniais tvenkiniais ir kriokliu, tarp 1879–1883 m. įrengė pirmąją Lietuvoje hidroleketrinę, 1882 m. su kunigaikščiais Oginskiais nutiesė pirmąją telefono ryšio liniją Kretinga–Plungė–Rietavas. Mirė Kretingoje, pašarvotas buvo Palangos senajame dvare, puošniame, iš Karaliaučiaus parvežtame sarkofage 1891 m. palaidotas Kretingos kapinėse. Jo sūnūs Vladislovas, Juozapas ir Feliksas Tiškevičiai XIX a. pab. – XX a. pr. perstatė, pastatė ir įrengė garsiąsias Lentvario, Užutrakio ir Palangos dvarų sodybas su parkais. Sūnus Antanas Tiškevičius Vilniuje statė fabrikus ir gamyklas, kūrė prekybos įstaigų tinklą, buvo renkamas Vilniaus miesto tarybos nariu ir valdybos pirmininku. Duktė Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo Palangos ir Kretingos apylinkėse.
Viduryje, priekiniame plane – vyriausiasis Juozapo sūnus, šeimos rezidencijos Kretingoje paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Baigęs Ust Ižoros (Sankt Peterburgo) karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos imperatoriaus leibgvardijoje. Išėjęs į atsargą gyveno Kretingos dvare, buvo paskirtas Telšių apskrities garbės teisėju, kartu su parapijiečiais 1908 m. rekonstravo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. 1909 m. su būsimuoju signataru Stanislovu Narutavičiumi ir kitais Žemaitijos dvarininkais įkūrė Telšiuose privačią gimnaziją, iki 1915 m. buvo renkamas Gimnazijos draugijos pirmininku, rūpinosi jos išlaikymu. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui nurodė, kokia neteisinga yra rusų politika lietuvių atžvilgiu ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos ir spaudos draudimą. 1917–1926 m. dalyvavo Kretingos apskrities ir valsčiaus savivaldos veikloje, 1919 m. buvo išrinktas Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, 1924 m. parašė ir savo lėšomis išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėjo savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime. 1944 m. tapo pirmuoju Kretingos apskrityje įstojo savanoriu į Vietinę rinktinę. Mirė 1945 m. Vakarų Vokietijoje, palaidotas Elstene, karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.
Dešinėje – Juozapo anūkas ir Aleksandro sūnus, Lietuvos kariuomenės karininkas Kazimieras Justinas Viktoras Marija Tiškevičius (1896–1941), laikantis šautuvą. Jis gimė ir augo Kretingos dvare. Baigęs Rusijos imperijos kavalerijos kadetų mokyklą tapo karininku ir buvo išsiųstas į frontą kovoti su vokiečiais. Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. liepos 4 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, Nepriklausomybės kovose vadovavo I husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui. 1921 m. išėjęs į atsargą tapo agronomu, padėjo tėvui ūkininkauti Kretingos dvare, plėtojo verslą, dalyvavo politiniame ir visuomeniniame Kretingos apskrities, valsčiaus ir miesto gyvenime. Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Rusijos karui, tapo 1941 m. birželio sukilimo dalyviu, Židikų (Mažeikių aps.) apylinkėse vadovavo sukilėlių būriui. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, 1941 m. birželio 24 d. prie Skuodo buvo vokiečių kareivių apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į Rytus perkeltas į grafų Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.
Eksponatą aprašė Danutė Šorienė, Dailės skyriaus vedėjas, ir Julius Kanarskas, direktorės pavaduotojas muziejininkystei, 2017-05-25 – 2017-06-03.