O kościele
Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia yra ypatingas religinės ir kultūrinės reikšmės objektas, įsikūręs Vilniaus rajone, Nemenčinėje. Tai klasicistinio stiliaus statinys, pastatytas iš tinkuoto mūro 1855 metais. Bažnyčia išsiskiria ne tik savo architektūrine elegancija, bet ir turtinga istorija.
Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar 1387 metais, Lietuvai priėmus krikščionybę, pagal didžiojo kunigaikščio Jogailos įsakymą. Tuo metu įsteigta parapija gavo turto iš kito garsaus Lietuvos valdovo – Vytauto Didžiojo. Ankstyvosios bažnyčios turtai buvo patvirtinti 1525 metais, tačiau dėl įvairių negandų ir karų bažnyčiai teko kelis kartus patirti sunaikinimą ir atstatymą: Maskvos kariuomenė ją sugriovė 1655 metais, o per Šiaurės karą (iki 1706 metų) ji vėl sudegė. Nepaisant to, kiekvieną kartą parapijiečiai rasdavo jėgų ją atstatyti ir išlaikyti gyvą.
1774-1790 metais Nemenčinėje klebonavo poetas Adomas Naruševičius, kuris vėliau tapo Lucko vyskupu. Vėlesniais metais ši vietovė sulaukė ir kitų žymių asmenybių dėmesio, pavyzdžiui, gamtininko Stanislovo Bonifaco Jundzilo, kuris čia klebonavo 1807-1824 metais. Šis žmogus buvo ne tik kunigas, bet ir garsus mokslininkas bei Vilniaus universiteto profesorius.
Istorijos tėkmėje bažnyčia pritraukė daugybę įvairialypės kilmės ir kalbos žmonių. XIX amžiuje pamaldos buvo laikomos tik lenkų kalba, tačiau 1892-1895 metais vikaru dirbęs Mykolas Masiulis pradėjo naudoti ir lietuvių kalbą. Nors po jo išvykimo parapija vėl tapo labiau lenkinta, XX amžiaus pradžioje vis dar egzistavo lietuviškai kalbančių kaimų aplink Nemenčinę. Lietuvių kalbos naudojimas bažnyčioje buvo atnaujintas 1939 metais, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą.
Bažnyčia ne kartą kentėjo nuo gaisrų, paskutinį kartą tai įvyko 1947 metais, po ko ji buvo suremontuota 1950 metais. Šiandien Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia yra ne tik religinio gyvenimo centras, bet ir istorinis paminklas, liudijantis apie ilgus amžius trukusią kovą už tikėjimą ir kultūrą.
Architektūriškai bažnyčia yra stačiakampio plano, turi vieną bokštą ir tris naivas. Šventoriaus tvora pagaminta iš akmenų mūro, o pačiame šventoriuje galima rasti Parčevskių koplyčią, kurioje palaidotas bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis.
Apsilankymas Nemenčinės bažnyčioje leidžia pajusti ne tik dvasinę ramybę, bet ir prisiliesti prie turtingos Lietuvos istorijos, kuri čia atsispindi kiekviename kampelyje.
Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar 1387 metais, Lietuvai priėmus krikščionybę, pagal didžiojo kunigaikščio Jogailos įsakymą. Tuo metu įsteigta parapija gavo turto iš kito garsaus Lietuvos valdovo – Vytauto Didžiojo. Ankstyvosios bažnyčios turtai buvo patvirtinti 1525 metais, tačiau dėl įvairių negandų ir karų bažnyčiai teko kelis kartus patirti sunaikinimą ir atstatymą: Maskvos kariuomenė ją sugriovė 1655 metais, o per Šiaurės karą (iki 1706 metų) ji vėl sudegė. Nepaisant to, kiekvieną kartą parapijiečiai rasdavo jėgų ją atstatyti ir išlaikyti gyvą.
1774-1790 metais Nemenčinėje klebonavo poetas Adomas Naruševičius, kuris vėliau tapo Lucko vyskupu. Vėlesniais metais ši vietovė sulaukė ir kitų žymių asmenybių dėmesio, pavyzdžiui, gamtininko Stanislovo Bonifaco Jundzilo, kuris čia klebonavo 1807-1824 metais. Šis žmogus buvo ne tik kunigas, bet ir garsus mokslininkas bei Vilniaus universiteto profesorius.
Istorijos tėkmėje bažnyčia pritraukė daugybę įvairialypės kilmės ir kalbos žmonių. XIX amžiuje pamaldos buvo laikomos tik lenkų kalba, tačiau 1892-1895 metais vikaru dirbęs Mykolas Masiulis pradėjo naudoti ir lietuvių kalbą. Nors po jo išvykimo parapija vėl tapo labiau lenkinta, XX amžiaus pradžioje vis dar egzistavo lietuviškai kalbančių kaimų aplink Nemenčinę. Lietuvių kalbos naudojimas bažnyčioje buvo atnaujintas 1939 metais, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą.
Bažnyčia ne kartą kentėjo nuo gaisrų, paskutinį kartą tai įvyko 1947 metais, po ko ji buvo suremontuota 1950 metais. Šiandien Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia yra ne tik religinio gyvenimo centras, bet ir istorinis paminklas, liudijantis apie ilgus amžius trukusią kovą už tikėjimą ir kultūrą.
Architektūriškai bažnyčia yra stačiakampio plano, turi vieną bokštą ir tris naivas. Šventoriaus tvora pagaminta iš akmenų mūro, o pačiame šventoriuje galima rasti Parčevskių koplyčią, kurioje palaidotas bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis.
Apsilankymas Nemenčinės bažnyčioje leidžia pajusti ne tik dvasinę ramybę, bet ir prisiliesti prie turtingos Lietuvos istorijos, kuri čia atsispindi kiekviename kampelyje.
Galeria i zasoby
Kompozicijoje – Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.
Signuotas akvarele averso apatinėje dalyje kairėje ir pieštuku revreso viršutinėje dalyje.
Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.
Signuotas akvarele averso apatinėje dalyje kairėje, pieštuku reverso viršutinėje dalyje kairėje.