O kościele
Šios bažnyčios istorija prasidėjo 1469 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis įsteigė Bernardinų vienuolyną ir medinę bažnyčią buvusios šventyklos vietoje. Tad tai buvo septintoji bažnyčia Vilniuje tuo metu. Deja, pirmoji medinė bažnyčia sudegė per gaisrą 1475 metais, o jos vietoje netrukus pradėta statyti naują mūrinę bažnyčią. Tačiau ir ši patyrė nesėkmes dėl prastų statybinių medžiagų bei potvynių.
Iki 1512 metų bažnyčia buvo pertvarkyta: sumūrytas prieangis, perdengti skliautai, papuoštos sienos, o pašventinta ji buvo 1520 metais. Bažnyčia vėl atnaujinta ir papuošta iki 1525 metų. XVI amžiaus pradžioje Bernardinų bažnyčiai buvo suteiktas „Trečiosios konstrukcijos“ vardas bernardinų kronikose.
Bažnyčios architektūriniame dizaine aiškiai matomi gotikos bruožai - raudonų plytų mūras, smailių arkų langai, krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Pagrindinio fasado viršutinėje dalyje puikuojasi freska su Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdu, kas suteikia pastatui ypatingo sakralumo. Įdomu tai, kad bažnyčios sienose yra šaudymo angų – tai primena apie jos integraciją į miesto gynybinę sistemą.
Per savo ilgą egzistavimą bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo karų ir gaisrų. Po 1564 metų gaisro, kuris sugriovė dalį bažnyčios skliautų, buvo atlikti remonto darbai ir bažnyčia vėl pakilo iš pelenų. Dar skaudesni laikai bažnyčiai išaušo 1655 metais, kai rusų kariuomenė sunaikino daug bažnyčioje pasislėpusių vienuolių ir nusiaubė pastatus. Vėliau, Vilniaus vaivadui Mikalojui Pacui funduojant, bažnyčia buvo atstatyta ir praturtinta baroko stiliaus elementais.
XIX ir XX amžiais bažnyčia išgyveno nemažai pokyčių ir netgi buvo uždaryta sovietmečiu. Laimei, 1994 metais Šv. Pranciškaus mažesnieji broliai sugrįžo į bažnyčią ir pradėjo ją atgaivinti.
Bernardinų bažnyčios interjeras taip pat stebina savo grožiu ir istoriniais elementais. Čia išlikę vėlyvosios gotikos skliautai, autentiškos freskos, tapytos šešioliktojo amžiaus biblinės scenos, ir gausybė altorių su įspūdingomis meno kūriniais. Vienas žymiausių objektų yra LDK maršalkos Stanislovo Radvilos antkapis, kuris liudija apie bažnyčios svarbą Lietuvos didikams.
Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra ne tik religinių apeigų vieta, bet ir unikali kultūrinė vertybė, simbolizuojanti Vilniaus istoriją, meną ir architektūrą. Tai tikras istorijos lobis, kurį verta aplankyti ir pažinti.
Galeria i zasoby
Detalaus piešinio, kruopščiu štrichu išraižytas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, sukurtas pagal stebuklingu laikomą paveikslą, buvusį Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje. Šis nežinomo dailininko nutapytas paveikslas nuo XVI a. buvo laikomas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčioje, ir ten pradėjo garsėti prie jo patiriamomis malonėmis. 1596 paveikslas buvo perkeltas į Šv. Mykolo bažnyčią, funduotą Leono Sapiegos. Graviūros kompozicija labai artima garsiajam paveikslui: skriejančių angelų karūnuota Švč. Mergelė Marija laiko Kūdikėlį Jėzų, prie jos kojų klūpi šv. Pranciškus ir šv. Bernardinas. Vaizdas apjuostas siauru stačiakampiu rėmu, kurio apačioje, juostoje, įkomponuotas tekstas. Raižinys atspaustas nuo pažeistos, nežymiai subraižytos klišės.
Aprašė Regina Urbonienė
Detalaus piešinio, kruopščiu štrichu išraižytas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, sukurtas pagal stebuklingu laikomą paveikslą, buvusį Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje. Šis nežinomo dailininko nutapytas paveikslas nuo XVI a. buvo laikomas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčioje, ir ten pradėjo garsėti prie jo patiriamomis malonėmis. 1596 paveikslas buvo perkeltas į Šv. Mykolo bažnyčią, funduotą Leono Sapiegos. Graviūros kompozicija labai artima garsiajam paveikslui: skriejančių angelų karūnuota Švč. Mergelė Marija laiko Kūdikėlį Jėzų, prie jos kojų klūpi šv. Pranciškus ir šv. Bernardinas. Vaizdas apjuostas siauru stačiakampiu rėmu, kurio apačioje, juostoje, įkomponuotas tekstas. Raižinys atspaustas nuo pažeistos, nežymiai subraižytos klišės.
Aprašė Regina Urbonienė