Apie bažnyčią
Bažnyčios statyba prasidėjo 1694 metais ir tęsėsi iki 1717 m., vadovaujant architektui Stanislovui Narockiui. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos didikai siekė pastatyti ne tik funkcionalias, bet ir estetiškai įspūdingas religines šventoves. Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, būdamas bažnyčios fundatoriumi, įkurdino čia trinitorių vienuolius, kurie rūpinosi bažnyčios statyba ir dekoravimu.
Vienas svarbiausių asmenų, prisidėjusių prie šios bažnyčios grožio, buvo italų meistras Pjetras Pertis, kuris, naudodamas stiuko lipdinius, suteikė interjerui ypatingo puošnumo. Bažnyčios dekoravimas truko ilgai – nuo pirminių darbų baigimo 1716 metais iki galutinio užbaigimo 1756 metais. Vyskupas Povilas Ksaveras Bžostovskis bažnyčią konsekravo kelis kartus, priskirdamas jai įvairius titulus, tokius kaip Švč. Trejybės ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo.
Deja, Vilniaus Išganytojo bažnyčia ne kartą kentėjo nuo istorinių pertvarkymų. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia uždarė trinitorių vienuolyną ir perdirbo bažnyčią į šv. Mykolo Arkangelo cerkvę. Šiuo laikotarpiu ji buvo nuniokota – nugriauti antrojo aukšto skliautai, sunaikinta rokokinė sakykla, o centrinis altorius pakeistas utilitarinių formų prieangiu.
XX amžiuje bažnyčia patyrė dar daugiau pokyčių. Tarpukariu joje veikė kariuomenės ligoninė ir universiteto klinikos, o sovietmečiu – karinės intendatūros sandėlis. Tik po nepriklausomybės atkūrimo, 1993 metais, ansamblis buvo restauruotas, o 2000 metais šią vietą pradėjo aptarnauti šv. Jono kongregacijos broliai ir seserys.
Architektūriškai bažnyčia išsiskiria savo centrišku aštuonkampiu planu, kurį dengia originalus aštuonkampis kupolas. Kupolo dekoras ir skulptūros visiškai slepia būgno konstrukciją, suteikdamos bažnyčiai ypatingą vizualinį efektą. Fasade ryškus augalinių motyvų frizas su belaisvių karių grupe, kuris simbolizuoja trinitorių misiją gelbėti belaisvius.
Bažnyčios viduje 1726 metais buvo pastatyti šeši barokiniai altoriai ir rokoko formų sakykla, kurių dekoro elementai buvo kruopščiai išpuošti. Centriniame altoriuje stovėjo stebuklingos Jėzaus Nazariečio statulos kopija, dabar perkelta į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. XVIII amžiuje bažnyčios fasadą papildė du masyvūs keturkampiai bokštai, dengti smailėjančiomis viršūnėmis.
Šiandien Vilniaus Išganytojo bažnyčia yra ne tik reikšmingas architektūros paminklas, bet ir gyvas istorijos liudininkas, pasakojantis apie Vilniaus miesto kultūrinį ir religinį paveldą.
Architektūra
Šv. Mišių laikas
Daugiau informacijos
Galerija ir ištekliai
Peizaže pavaizduotas seniausias Vilniaus rajonas – Antakalnis. Priekyje perspektyvos, dešinėje pusėje, – medžiai, kairėje – namai su raudonais stogais. Toliau perspektyvos – Vilniaus išganytojo bažnyčia, dar kitaip žinoma kaip Vilniaus Viešpaties Jėzaus bažnyčia su buvusiu trinitorių vienuolynu. Bažnyčia matosi ne visa, tik jos viršutiniai kupolai ir fasadas su dviem bokštais. Architektūros fone žaliuoja miškai. Dangus pilkas, debesuotas ir niūrus. Paveiksle išryškintas juodas kontūras, kuris suteikia paveikslui dekoratyvumo. Tapyba ekspresyvių, smulkių potėpių. Koloritas tamsių, „prigesintų“ spalvų.
Grafinio projekto autorė Eglė Ratkutė. Tiražas – 2500 vnt. Kokybė „PROOF“. Sidabro praba – 925 (Ag). Averse pavaizduota Sapiegų rūmų kompleksui priklausanti Vilniaus Išganytojo bažnyčia, kurios fone – išskirtinis aštuonkampis bažnyčios kupolas, į kurį žvelgiama iš apačios, tarsi būnant bažnyčioje. Dešinėje monetos pusėje įkomponuotas didysis Sapiegų herbas su Vyčiu. Ties viršutiniąja averso kraštine užrašas „LIETUVA”, ties apatiniąja – nominalas „20 €”, data „2019” ir gamintojo logotipas. Reverso centre pavaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos, baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis. Ties viršutiniąja kraštine užrašas „SAPIEGŲ RŪMAI”. Gurtas lygus, su užrašu „LIETUVOS RŪMAI IR DVARAI * “. Moneta įtvirtinta apsauginėje kapsulėje, reprezentacinėje dėžutėje, su autentiškumo sertifikatu Nr. 0014.