O kościele
Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, dar vadinama Vilniaus vizitiečių bažnyčia, yra įdomi ir daugiasluoksnė sakralinė vieta, kuri matė daug pokyčių per savo ilgą istoriją. Pirmą kartą pastatyta 1756 metais pagal Juozapo Polos projektą, ši barokinė bažnyčia stovėjo Vilniaus senamiestyje.
Bažnyčios istorija prasidėjo nuo laikinos mūrinės koplyčios, kuri buvo pastatyta 1717 metais. Vėliau, 1729 metais, buvo pradėti bažnyčios statybų darbai, kurie tęsėsi iki jos konsekracijos 1756 metų rugpjūčio mėnesį. Tuo pačiu metu buvo pastatyta ir aukšta mūrinė tvora, sauganti šį sakralinį kompleksą.
Bažnyčia buvo papuošta žymiojo dailininko Simono Čechavičiaus paveikslais, kurie vaizdavo ordino kūrėjus bei kitus gerbiamus šventuosius. Be to, XVIII–XIX amžiais čia veikęs vienuolynas auklėjo mergaites, todėl ši vieta turėjo ne tik religinę, bet ir edukacinę reikšmę.
1863 metais vienuolynas buvo uždarytas, o po dviejų metų jame įsikūrė stačiatikės vienuolės. Bažnyčia buvo perkurta į Šv. Marijos Magdalenos cerkvę; tokios pertvarkos metu nugriauta keturkampė varpinė ir pakeistas kai kurios interjero bei eksterjero detalės. Nepaisant šių pokyčių, žymusis istorikas Teodoras Narbutas suprojektavo naujus vartus, kurie vis dar stovi iki šiol.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 metais, vienuolynas vėl buvo grąžintas vizitėms, tačiau jų buvimas čia truko tik iki 1948 metų. Sovietmečiu pastatuose buvo įrengtas kalėjimas, kas dar labiau pakeitė tiek vienuolyno, tiek bažnyčios vidaus išvaizdą.
Deja, septyniuose bažnyčios altoriuose buvę vertingi Simono Čechavičiaus paveikslai buvo pašalinti ir dabar saugomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. Visa tai rodo, kad Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia turi sudėtingą ir turtingą istoriją, kurioje persidengia įvairūs laikotarpiai ir kultūriniai sluoksniai.
Šiandien ši vieta yra Vilniaus pataisos darbų kolonijos dalis, tačiau jos sienos ir fragmentai tebegyvena kaip liudytojai praeities įvykiams, kurie formavo šią neeilinę vietą.
Bažnyčios istorija prasidėjo nuo laikinos mūrinės koplyčios, kuri buvo pastatyta 1717 metais. Vėliau, 1729 metais, buvo pradėti bažnyčios statybų darbai, kurie tęsėsi iki jos konsekracijos 1756 metų rugpjūčio mėnesį. Tuo pačiu metu buvo pastatyta ir aukšta mūrinė tvora, sauganti šį sakralinį kompleksą.
Bažnyčia buvo papuošta žymiojo dailininko Simono Čechavičiaus paveikslais, kurie vaizdavo ordino kūrėjus bei kitus gerbiamus šventuosius. Be to, XVIII–XIX amžiais čia veikęs vienuolynas auklėjo mergaites, todėl ši vieta turėjo ne tik religinę, bet ir edukacinę reikšmę.
1863 metais vienuolynas buvo uždarytas, o po dviejų metų jame įsikūrė stačiatikės vienuolės. Bažnyčia buvo perkurta į Šv. Marijos Magdalenos cerkvę; tokios pertvarkos metu nugriauta keturkampė varpinė ir pakeistas kai kurios interjero bei eksterjero detalės. Nepaisant šių pokyčių, žymusis istorikas Teodoras Narbutas suprojektavo naujus vartus, kurie vis dar stovi iki šiol.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 metais, vienuolynas vėl buvo grąžintas vizitėms, tačiau jų buvimas čia truko tik iki 1948 metų. Sovietmečiu pastatuose buvo įrengtas kalėjimas, kas dar labiau pakeitė tiek vienuolyno, tiek bažnyčios vidaus išvaizdą.
Deja, septyniuose bažnyčios altoriuose buvę vertingi Simono Čechavičiaus paveikslai buvo pašalinti ir dabar saugomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. Visa tai rodo, kad Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia turi sudėtingą ir turtingą istoriją, kurioje persidengia įvairūs laikotarpiai ir kultūriniai sluoksniai.
Šiandien ši vieta yra Vilniaus pataisos darbų kolonijos dalis, tačiau jos sienos ir fragmentai tebegyvena kaip liudytojai praeities įvykiams, kurie formavo šią neeilinę vietą.
Galeria i zasoby
Šv. Pranciškus Ksaveras pavaizduotas peizažo fone, stovintis trimis ketvirčiais pasisukęs į kairę. Jo rankos ištiestos į šalis ir pakeltos į dangų, žvilgsnis nukreiptas į viršų. Iš kairėje atsivėrusio dangaus matyti krintantys kryžiai, simbolizuojantys kentėjimus, kuriuos jam teks patirti misijose. Šventasis drąsiai tiesia ranką jų link (pasakojama, jog regėjimo metu išvydęs jo laukiančias kančias, jis sušukęs: „Daugiau, Viešpatie, daugiau!“). Šv. Pranciškus Ksaveras, danguje matantis daugybę kryžių, Lietuvos bažnytinėje dailėje buvo vienas iš mėgstamiausių šventojo atvaizdų (panašią kompoziciją Vilniaus vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai nutapė Simonas Čechavičius, Vilniaus Šv. Jono bažnyčiai – Juozapas Jarmašauskas). Aptariamame kūrinyje panaudotas dar vienas – gėlių pynės, kurią, nusvirusią nuo dangaus iki žemės, laiko Dievo ranka, motyvas. Jis simbolizuoja Dievo meilę ir dangiškas malones: gėlės krinta ant šv. Pranciškaus delno, o nuo jo – iki pat žemės. Paveikslas labai dekoratyvus. Puošnus gėlių pynės motyvas pakartojamas detaliai nutapytuose baltos plačiomis rankovėmis kamžos nėriniuose ir raudonos stulos aukso ir sidabro siūlais išaustuose raštuose.
Aprašė Dalia Tarandaitė
Aprašė Dalia Tarandaitė
