O kościele
Naujosios Vilnios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia yra viena iš jaunesnių šventovių Vilniaus miesto rytuose, pasižyminti ypatinga istorija ir dinamišku vystymusi.
Ši bažnyčia oficialiai atvėrė duris tik 2002 metais, tačiau jos istorija siekia tarpukario laikotarpį. 1932 m. prasidėjo iniciatyva statyti naują bažnyčią, kuri turėjo būti pašventinta šv. Stanislavo Kostkos vardu. Projektą kūrė architektas Jan Borowski, planavęs modernizmo stiliaus šventovę, kuri būtų buvusi viena moderniausių visame Vilniaus krašte. Deja, finansinės kliūtys privertė realizuoti kuklesnį variantą.
Tuo metu dabartinėje psichiatrinės ligoninės teritorijoje buvo lenkų kariuomenės kareivinės. Kareiviai pradėjo kurti įgulos bažnyčią, tačiau Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus, ir pastatas niekada netapo maldos vieta. Sovietmečiu pastatas tarnavo įvairiems praktiniams tikslams – buvo paverstas parduotuve, vyno sandėliu, dirbtuvėmis ir priklausė psichiatrinei ligoninei, kuri sugrįžo į caro laikotarpiu jai skirtas patalpas.
Tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 2002 m. šio pastato likimas pasikeitė: ligoninės administracija perdavė pastatą Vilniaus arkivyskupijai. Naujoji parapija, pavadinta Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės titulu, pradėjo savo veiklą, o klebonu paskirtas kunigas Vaclav Volodkovič. Šventovė greitai tapo dvasiniu centru vietos bendruomenei.
2005 m. spalio 8 d., kardinolas Audrys Juozas Bačkis iškilmingai konsekravo bažnyčią, dalyvaujant gausiam tikinčiųjų būriui ir dvasininkams. Per tokias ceremonijas bažnyčia ne tik oficialiai atveriama, bet ir tampa palaiminta vieta, skirta Dievo garbinimui.
2014 m. parapija tapo naujai įsteigto Naujosios Vilnios dekanato centru. Dekanatui priskirtos įvairios parapijos ir koplyčios aplinkinėse gyvenvietėse, taip sustiprinant parapijos svarbą regione.
Bažnyčioje vykstančios Mišios trijomis kalbomis – lietuvių, rusų ir lenkų – rodo jos daugiakultūrį pobūdį ir siekį aptarnauti visus vietos gyventojus. Šventoriuje įrengtos rožinio slėpinių stotelės kviečia tikinčiuosius gilintis į maldą ir kontempliaciją.
Tai vieta, kurioje susipina istorijos vingiai ir dabarties aktualijos, kuri lieka svarbia tiek vietos bendruomenei, tiek visam Vilniaus miestui.
Ši bažnyčia oficialiai atvėrė duris tik 2002 metais, tačiau jos istorija siekia tarpukario laikotarpį. 1932 m. prasidėjo iniciatyva statyti naują bažnyčią, kuri turėjo būti pašventinta šv. Stanislavo Kostkos vardu. Projektą kūrė architektas Jan Borowski, planavęs modernizmo stiliaus šventovę, kuri būtų buvusi viena moderniausių visame Vilniaus krašte. Deja, finansinės kliūtys privertė realizuoti kuklesnį variantą.
Tuo metu dabartinėje psichiatrinės ligoninės teritorijoje buvo lenkų kariuomenės kareivinės. Kareiviai pradėjo kurti įgulos bažnyčią, tačiau Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus, ir pastatas niekada netapo maldos vieta. Sovietmečiu pastatas tarnavo įvairiems praktiniams tikslams – buvo paverstas parduotuve, vyno sandėliu, dirbtuvėmis ir priklausė psichiatrinei ligoninei, kuri sugrįžo į caro laikotarpiu jai skirtas patalpas.
Tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 2002 m. šio pastato likimas pasikeitė: ligoninės administracija perdavė pastatą Vilniaus arkivyskupijai. Naujoji parapija, pavadinta Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės titulu, pradėjo savo veiklą, o klebonu paskirtas kunigas Vaclav Volodkovič. Šventovė greitai tapo dvasiniu centru vietos bendruomenei.
2005 m. spalio 8 d., kardinolas Audrys Juozas Bačkis iškilmingai konsekravo bažnyčią, dalyvaujant gausiam tikinčiųjų būriui ir dvasininkams. Per tokias ceremonijas bažnyčia ne tik oficialiai atveriama, bet ir tampa palaiminta vieta, skirta Dievo garbinimui.
2014 m. parapija tapo naujai įsteigto Naujosios Vilnios dekanato centru. Dekanatui priskirtos įvairios parapijos ir koplyčios aplinkinėse gyvenvietėse, taip sustiprinant parapijos svarbą regione.
Bažnyčioje vykstančios Mišios trijomis kalbomis – lietuvių, rusų ir lenkų – rodo jos daugiakultūrį pobūdį ir siekį aptarnauti visus vietos gyventojus. Šventoriuje įrengtos rožinio slėpinių stotelės kviečia tikinčiuosius gilintis į maldą ir kontempliaciją.
Tai vieta, kurioje susipina istorijos vingiai ir dabarties aktualijos, kuri lieka svarbia tiek vietos bendruomenei, tiek visam Vilniaus miestui.