About the Church
The church's origins go back to the 18th century, when it is thought a chapel was built at Vadokliai manor. The predecessor of the present church, a wooden church, was built by the manor owner Anupras Belozaras in 1781. Later, in 1876, Jonas Balvočius, serving as parish priest, considerably enlarged it, adding side chapels and the parish's farm buildings. The parish priest Balvočius was known not only for his building work but also for his initiatives in charity, education and temperance.
Despite the difficulties caused by the First World War, when the Germans took away three bells, the parish did not weaken. In 1932, through the efforts of the parish priest Juozas Remeika and the priest Petras Margevičius, an altaria (chaplaincy) was established. In later years, in 1934, the parish priest Mykolas Jusys renovated and repainted the church. Sadly, during the Second World War the church suffered great losses, but after the war it was repaired and its tower rebuilt.
The Church of the Sacred Heart of Jesus is cruciform in plan and has one main tower with two smaller turrets, and its churchyard wall is built of stone. Beside the church stands a masonry bell tower, which adds still more historical significance to this complex.
In the parish cemetery next to the church, the Chapel of All Saints can also be found, another site of important religious and cultural value.
Although times have changed, the Church of the Sacred Heart of Jesus in Vadokliai has remained important to the local community, bearing witness to the spirit of the past and people's determination to preserve their religious and cultural heritage.
Gallery and Resources
Archive captions are shown in Lithuanian.
Spalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka lygiais kraštais. Nufotografuotas kunigų Juozapo Aperavičiaus ir Jono Ivonausko kapavietė Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriaus vakariniame pakraštyje, Muziejaus g. 2, Mosėdžio mstl., Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr. Bendras vaizdas iš rytų pusės. Fotografavo Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, 2006 m. spalio 14 d.
Šventoriaus pakraštyje įrengti du kapai. Kairėje pusėje esantį nedidelės akmens ir metolo tvotelės juosiamą kapą ženklina pailga juodo akmens stačiakampė antkapinė plokštė išgaubtu viršumi ir už jos galvūgalyje stovintis tokio pat akmens trijų laiptuotų tarpsnių antkapinis kryžius su užrašu „KANAUNINKAS / JUOZAS / APERAVIČIUS / 1887 – 1946“, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Dešinėje įrengtą kapą žymi kvadratinio plano juodo šlifuoto akmens plokštė ir galvūgalyje pastatytas juodo akmens laiptuotas trijų tarpsnių antkapinis kryžius, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Antkapinio paminklo priekyje iškalta epitafija: „A†A / KUNIGAS-JUBILIATAS / JONAS / IVONAUSKAS / 1880 - 1980 / DIRBĘS SU KRISTUMI / GYVENI SU DIEVU“, o taip pat tipinis kunigų kapams ženklas: stula pridengtas užversta Biblija, ant kurios stovi kielikas (taurė). Už kapų stūkso akmenų mūro šventoriaus tvora.
Juozapas Aperavičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Kunigu įšventintas 1914 m. gruodžio 28 d. Apie 1916–1918 m. vikaravo Saločių šv. Juozapo bažnyčioje. 1927 m. atsiųstas į Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, 1931 m. tapo jos administratoriumi (klebonu), vėliau – garbės kanauninku. Dirbo čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Jonas Ivonauskas (Iwanowski, Ivanauskis, Ivanauskas) gimė 1882 m. sausio 2 d., baigė Kauno dvasinę seminariją, kunigu įšventintas 1904 m. lapkričio 28 d. (kitais duomenimis gimė 1880 m., kunigu įšventintas – 1905 m.). Vikaravo Žemaičių vyskupijos parapijose, nuo 1912 m. buvo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaru, apie 1912–1918 m. – Krekenavos parapijos Vadaktų Švč. Mergelės Marijos filijos kuratoriumi. 1931 m. paskirtas Stalgėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu atsiųstas į Mosėdį ir paskirtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, vėliau – altarista. Mirė 1980 m. Abu antkapiniai paminklai pastatyti parapijiečių ir Telšių vyskupijos lėšomis. Kapavietė – saugotinas kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.