O kościele
Początki tej świątyni sięgają XVI w., kiedy w Kownie osiedliły się bernardynki. Dzięki ich wsparciu w 1595 roku wzniesiono murowany klasztor, po tym jak ich drewniany budynek przestał odpowiadać potrzebom. Jednak po wielkim pożarze w 1624 roku budynki zostały zniszczone. W ich miejsce rozpoczęto nowe przedsięwzięcia, finansowane przez znanego działacza tamtych czasów Aleksandra Massalskiego.
W latach 1625–1634 wzniesiono obecny kościół i klasztor. Kościół zaprojektowano tak, by w jego zachodnią ścianę włączyć pozostałości dawnego domu. Teren klasztoru otoczono wysokim murem, tworząc zamknięty zespół, który do dziś zadziwia swoją architektoniczną spójnością i złożonością.
Historia kościoła obfituje w dramatyczne wydarzenia. W 1668 r. ponownie zniszczył go pożar, jednak został odbudowany i konsekrowany w 1703 r. W XVIII w. do kościoła dobudowano wieżę dzwonną, co jeszcze bardziej podkreśliło jego monumentalność.
W połowie XIX w., po zamknięciu klasztoru, w budynku ulokowała się siedziba diecezji żmudzkiej oraz seminarium duchowne, które mieści się tu do dziś. Podczas pierwszej wojny światowej kościół został znacznie uszkodzony, lecz w okresie międzywojennym odnowiony i przystosowany do potrzeb parafii. Ciekawy fakt – w latach 1942–1944 proboszcz parafii, salezjanin Bronius Paukštys, wraz z innymi księżmi uratował od Holokaustu około 200 Żydów.
W czasie drugiej wojny światowej i okupacji sowieckiej kościół przeżywał wiele trudności. Po wojnie przez pewien czas służył celom seminaryjnym, a w 1962 r. został zamknięty i zamieniony w magazyn książek. Dopiero w 1978 r. kościół zwrócono seminarium duchownemu, za którego środki został odrestaurowany, urządzono nowoczesny ołtarz i witraże.
Architektura kościoła wyróżnia się sklepieniami gwiaździstymi i krzyżowymi, trzema nawami rozdzielonymi filarami. Choć w przeszłości znajdowało się tu aż dziewięć ołtarzy, obecnie wnętrze przystosowano do współczesnych potrzeb. Cały teren zespołu otacza wysoki mur, który niegdyś oddzielał teren klasztoru od świata zewnętrznego.
Kościół Świętej Trójcy w Kownie to nie tylko zapierający dech w piersiach zabytek architektury, ale i żywy świadek historii, pamiętający wiele ważnych wydarzeń i postaci, które pozostawiły swój ślad w historii Litwy.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Kauno Švč. Trejybės bažnyčios, bernardinų vienuolyno ir kunigų seminarijos statinių komplekso vienuolyno pastatas. Vaizdas į tvarkomą pastatą iš kiemelio pusės. Matomi statybiniai stalažai, tvora, medžiai. Pastatas pastatytas iki 1709 m. per tris posesijas, panaudojant nuo XVI a. stovėjusių pastatų mūrus, paliekant visas jų architektūrines detales fasaduose - langus, duris, nišas, atitinkančias naują tūrinį-planinį sprendimą: dviaukščiai vienuolyno statiniai sudaryti iš gyvenamojo korpuso sklypo P dalyje ir pagalbinių korpusų Š pusėje, supo du vidinius uždarus kiemus, iš R pusės II a. galerija jungė vienuolyną su Švč. Trejybės bažnyčia, 1864 m. pastatą perdavus Tarpdiecezinei kunigų seminarijai, rekonstruotas: iš dalies perplanuotas, nukapoti fasadų architektūriniai elementai, suvienodintos langų angos, 1929–1930 m. nugriauti Š korpusai, virš likusios P dalies užstatyti III ir IV aukštai, po Antrojo pasaulinio karo naudotas administracinėms reikmėms, XX a. 9 deš. restauruotas ir pritaikytas J. Naujalio vid. meno mokyklai; 1929–1930 m. rekonstrukcijos projekto autorius inžinierius architektas Vaclovas Michnevičius (1866–1947 m.), restauravimo projekto autorius architektas Gintaras Prikockis. (Pagal pateiktą medžiagą KPD). Reverse: 1989 10, Pastatas Papilio g. (iš kitos pusės) šalia kunigų seminarijos ir buv. Požėlos karinio komisariato. Fotografas Gintaras Vitulskis.
FOTOGRAFIJA, nespalvota, grupinė, horizontalaus formato. Telšių vyskupas Antanas Vaičius, apsuptas šešių dvasininkų ir patarnautojų prie Telšių katedros. Iš kairės į dešinę stovi: 2) kun. Juozapas Pačinskas OFM (1935–1996), Telšių Katedros klebonu buvęs iki 1988 m.; 3) kun. Juozapas Gasiūnas (1901–1989); 4) vysk. Antanas Vaičius (1926–2008); 5) kan. Jonas Beinorius (1908ؘ–1985), Telšių vyskupijos kurijos kancleris; 6) kun. Petras Dumbliauskas (1929–2017); 7) klierikas Jonas Kusas, pabaigęs tris Kauno kunigų seminarijos kursus. Nuotrauka padaryta 1984 m. rugpjūčio mėn. Telšių katedros šventoriuje Sutvirtinimo sakramento teikimo proga. Už nugaros matosi Telšių kunigų seminarijos pastatas, kuris tuo metu buvo kurčnebylių mokykla. Fone kairiau matomas Mergelės Marijos skulptūros postamentas (skulptūra po seminarijos atgavimo grąžinta į seminarijos sodą).
Vaičius Antanas (1926-04-05, Geidučiai, Mosėdžio vlsč., Kretingos apskr. – 2008-11-25Telšiai, palaidotas Telšių katedros šventoriuje), Telšių vyskupas. Klaipėdos universiteto garbės dr. (1997). 1943–46 studijavo Telšių, 1946–51 – Kauno kunigų seminarijoje. 1950 įšventintas kunigu. 1951–52 Plungės, 1952–54 Klaipėdos parapijos vikaras (1953–54 laikinai ėjo ir klebono pareigas), 1954–59 Žygaičių, 1959–62 Salantų, 1962–65 Lauko Sodos parapijų klebonas. 1965–75 ėjo Akmenės klebono ir Viekšnių dekanato vicedekano pareigas. 1973–75 Telšių katedros klebonas ir Telšių vyskupijos kurijos kancleris. 1975 išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kapituliniu vikaru, 1982 paskirtas apaštaliniu administratoriumi. 1986–99 Dvasininkijos (kunigų) kongregacijos Vatikane narys. 1988–93 Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pavaduotojas. 1987 Romoje dalyvavo Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus minėjime ir J. Matulaičio beatifikacijos iškilmėse (vienintelis Lietuvos vyskupas, gavęs sovietų valdžios leidimą). 1989–2001 Telšių vyskupijos ordinaras, 2001–02 Telšių vyskupijos apaštalinis administratorius, nuo 2003 vyskupas emeritas. Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998).
Pačinskas Juozapas (1935-04-11, Lagedžių k., Anykščių r. – 1996-02-25, Plungė), kunigas, vienuolis pranciškonas, tikėjimo gynėjas. Baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. 1959–1964 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1964 m. kovo 25 d. Kauno arkikatedroje J. Pačinskas buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Anykščių parapijos bažnyčioje. Nuo 1964 m. beveik dešimtmetį J. Pačinskas tarnavo vikaru Mažeikiuose, paskui buvo Palangos vikaras. Paskirtas iki 1980 m., apie dešimtmetį, iki 1988 m., jis buvo Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros klebonas ir Viešvėnų (Telšių r.) Švč. Trejybės parapijos administratorius. Telšiuose jis organizavo itin aktyvią pogrindinės religinės ir patriotinės literatūros leidybą, išleido ir išplatino apie 200 leidinių, kartu su vikaru, būsimuoju Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku kasmet parduodavo Lietuvos parapijų kunigams iki 50 tūkst. leidinių – daugiausia katekizmų ir maldaknygių. Sovietmečiu slapčia priėmęs vienuolio pranciškono įžadus, J. Pačinskas OFM buvo slaptasis pranciškonų veiklos koordinatorius Lietuvoje. Paskirtas 1988 m. birželio 3 d., 1988–1996 m., iki gyvenimo pabaigos, jis tarnavo Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, buvo Plungės dekanato dekanas. Lietuvos Atgimimo metais J. Pačinskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, valstybės švenčių minėjimuose, sakydamas įkvepiančias dvasingas kalbas. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip asketiško gyvenimo būdo dvasininkas, visas jėgas skyręs tarnystei Dievui ir žmonėms. Mirė 1996 m. vasario 25 d. Plungėje. Palaidotas Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.
Gasiūnas Juozapas (1901-06-20, Stasių k., Rokiškio apskr. – 1989-09-18, Lauko Soda, Telšių r.), katalikų kunigas, hitlerinės okupacijos metais gelbėjęs žydų šeimas. Nuo 1928 studijavo Telšių kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1936-06-06. Vikaras Pikeliuose, Tveruose, Šventojoje, Kražiuose, 1950–1965 – Akmenės parapijos klebonas, vėliau klebonas Varniuose, Tveruose, Lauko Sodoje.
Beinorius Jonas (1908–1985). 1933 m., baigęs Telšių kunigų seminariją, J. Beinorius buvo Skuodo, Klaipėdos gimnazijos kapelionas. Nuo 1940 m. – Tauragės klebonas, po 1955 m. – Mažeikių, Žarėnų-Latvelių, Veiviržėnų, Palangos klebonas, nuo 1965 m. – kanauninkas. 1975–1985 m. J. Beinorius buvo Telšių vyskupijos kurijos kancleris. Mirė 1985 m., palaidotas Švėkšnos kapinėse esančiame Beinorių šeimos kape.
Dumbliauskas Petras SDB (1929-12-02, Bartelių k., Veisiejų vlsč. – 2017-10-04, Marijampolė). 1940 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1959-03-25 baigė Kauno kunigų seminariją, vyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintas kunigu. Vikaru ir klebonu dirbo įvairiose Lietuvos vietose. 1959–1961 m. – Leipalingyje. 1974 m. kartu su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, Lionginu Kunevičiumi ir Pranu Adomaičiu pasirašė kreipimąsi į TSRS žmogaus teisių gynimo komitetą, reikalaudami išlaisvinti už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką areštuotus okupuotos Lietuvos piliečius. 1978–1979 m., dirbdamas Tabariškėse (Kauno r.), parapijiečių padedamas, atstatė bažnyčią ir pastatė kleboniją, Šv. Kazimiero statulą. 1985-01-31 davė amžinuosius vienuolinius įžadus kunigo Bosko saleziečių Draugijoje. 1989–1995 m. buvo Alytaus klebonas ir Alytaus dekanato dekanas. Čia pradėjo statyti parapijos namus naujajai Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijai. 1995-09-14 atvyko į Kauno Palemono Švč. Mergelės Marijos, Rožančiaus Karalienės, parapiją. 1996 metais perkeltas į Vilniaus Šv. Jono Bosko parapiją, o 1999 metais buvo paskirtas Vilniaus Saleziečių namų direktoriumi. Vėliau paskirtas Rumšiškių parapijos klebonu ir nuo 2001 metų sugrįžo į Palemono parapiją, buvo jos klebonu, po to – vikaru ir rezidentu. Nuo 2014-11-06 – Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos altaristas ir tarnavo iki sveikatos pablogėjimo. Vėliau gydėsi Marijampolės ligoninėje ir ten mirė, palaidotas Veisiejų kapinėse prie kitų kunigų.