O kościele
Autorzy projektu kościoła, architekci Algimantas Kančas i Marius Preisas, stworzyli nowoczesny budynek, który doskonale komponuje się z otaczającą architekturą dzielnicy Dainava. Projekt zatwierdzono w 1999 roku i w lipcu tego samego roku rozpoczęto zakładanie fundamentów. 31 sierpnia poświęcono kamień węgielny, co oznaczało ważny etap procesu budowy.
Rok 2001 był dla parafii znaczący – 10 marca krzyż kaplicy poświęcił biskup Rimantas Norvila, a 25 czerwca arcybiskup Sigitas Tamkevičius poświęcił kaplicę parafialną, liczącą 120 miejsc siedzących. W kolejnych latach kontynuowano prace nad wykończeniem kościoła i pomieszczeń pomocniczych.
Budowa kościoła trwała niemal dziesięć lat. W 2004 roku założono główne fundamenty kościoła, a w latach 2005–2007 intensywnie pracowano nad ścianami, dachem i pomieszczeniami administracyjnymi. W 2008 roku kościół był praktycznie ukończony – otynkowano wnętrze, wstawiono okna i drzwi, urządzono ogrzewanie podłogowe.
Szczególnym dniem w życiu parafii był 22 czerwca 2008 roku, kiedy z okazji 10-lecia parafii uroczyście wniesiono do kościoła kopię cudownego obrazu Matki Bożej z Šiluvy, a Mszy św. przewodniczył sam arcybiskup Sigitas Tamkevičius. 3 maja 2009 roku kościół konsekrował ten sam arcybiskup.
15 kwietnia 2012 roku w kościele poświęcono relikwiarz świętego Jana Pawła II, w którym przechowywana jest relikwia krwi tego świętego. To szczególne wyróżnienie dla parafii, które podarował arcybiskup krakowski kardynał Stanisław Dziwisz, specjalny wysłannik papieski, który odwiedził kościół 5 maja 2013 roku.
Przez cały ten okres duszpasterstwem wspólnoty parafialnej zajmował się proboszcz, ksiądz licencjat teologii Jonas Stankevičius. Dzięki jego staraniom nie tylko budowano kościół, ale i kształtowano silną, zjednoczoną wspólnotę parafialną.
Kościół Dobrego Pasterza w Kownie to nie tylko dom modlitwy, ale i ważny ośrodek wspólnoty dzielnicy Dainava, gdzie odbywają się różnorodne działania religijne i społeczne skierowane do ludzi w każdym wieku. To miejsce, w którym spotykają się wiara, wspólnota i nowoczesność.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Juozas Grušas su anūku Algimantu Kanču Kulautuvoje, kur Grušai atostogaudavo. Iš kairės: Juozas Grušas, Algimantas Kančas.
Juozas Grušas – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas, 1901 m. gimęs Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), miręs 1986 m. Kaune. Pirmosios rašytojo knygos: apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ (1928), romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937). Po studijų J. Grušas dirbo žurnalisto, pedagogo, vertėjo ir redaktoriaus darbą Kaune. Su šeima 1937 m. įsikūrė Kauno Žaliakalnyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta Marija, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukė į žmonos tėviškę – Joniškį. Ten parašė savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945). 1949 m. grįžo į savo namus Kaune, iki mirties juose gyveno ir kūrė. Didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė Juozo Grušo istorinės tragedijos. 1957 m. parašyta drama „Herkus Mantas“, (1957), buvo ne kartą statoma teatre, o tragedijos motyvais pastatytas istorinis filmas „Herkus Mantas“. J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) buvo statoma įvairiose Lietuvos teatruose. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) ne kartą išvydo sceną, pagal šią pjesę Raimundas Banionis pastatė filmą „Džiazas“ (1992). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.
A. Kančas – architektas, gimęs 1954 m., miręs 2016 m. (Kaune). 1978 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1978–1995 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale, nuo 1991 m. architektas tapo privačios projektavimo studijos vadovu. 1994 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1996 m. - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto dėstytojas, 1996–1998 m. architektūros katedros vedėjas. 1990–1996 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. A. Kančas projektavo visų tipų visuomeninius pastatus (Kauno dramos teatro rekonstrukcija ir „Pienocentro“ rekonstrukcija, Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune, Šv. Kazimiero bažnyčia ir Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia, kt.), gyvenamuosius namus Lietuvoje ir už jos ribų, interjerus. Vienu reikšmingiausių architekto darbų laikomas gyvenamasis „Fredos miestelio“ kvartalas.
Juozo Grušo vaikaitis Algimantas Kančas su draugu prie Nemuno. Algimantas Kančas - rašytojo dukters Algimantos Marijos sūnus. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta: 1977 m. VII. Iš kairės: Algimantas Kančas, nežinomas asmuo.
Juozas Grušas – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas, 1901 m. gimęs Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), miręs 1986 m. Kaune. Pirmosios rašytojo knygos: apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ (1928), romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937). Po studijų J. Grušas dirbo žurnalisto, pedagogo, vertėjo ir redaktoriaus darbą Kaune. Su šeima 1937 m. įsikūrė Kauno Žaliakalnyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta Marija, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukė į žmonos tėviškę – Joniškį. Ten parašė savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945). 1949 m. grįžo į savo namus Kaune, iki mirties juose gyveno ir kūrė. Didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė Juozo Grušo istorinės tragedijos. 1957 m. parašyta drama „Herkus Mantas“, (1957), buvo ne kartą statoma teatre, o tragedijos motyvais pastatytas istorinis filmas „Herkus Mantas“. J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) buvo statoma įvairiose Lietuvos teatruose. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) ne kartą išvydo sceną, pagal šią pjesę Raimundas Banionis pastatė filmą „Džiazas“ (1992). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.
Algimantas Kančas – architektas, gimęs 1954 m., miręs 2016 m. (Kaune). 1978 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1978–1995 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale, nuo 1991 m. architektas tapo privačios projektavimo studijos vadovu. 1994 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1996 m. - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto dėstytojas, 1996–1998 m. architektūros katedros vedėjas. 1990–1996 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. A. Kančas projektavo visų tipų visuomeninius pastatus (Kauno dramos teatro rekonstrukcija ir „Pienocentro“ rekonstrukcija, Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune, Šv. Kazimiero bažnyčia ir Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia, kt.), gyvenamuosius namus Lietuvoje ir už jos ribų, interjerus. Vienu reikšmingiausių architekto darbų laikomas gyvenamasis „Fredos miestelio“ kvartalas.