О церкви
Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – tai išskirtinis neogotikos stiliaus paminklas, iškilęs Birštone, Nemuno dešiniajame krante. Įsivaizduokite: atveriate didžiulius medinius vartus ir prieš jūsų akis atsiveria erdvus šventorius, apsuptas žemos mūro tvoros. Bažnyčios bokštas siekia dangų, primindamas senovės katedras.
Bažnyčios istorija yra gili ir prasminga, pradedant nuo pirmųjų jos paminėjimų 1529 metais, kuomet Birštonas jau buvo vadinamas miestu. Tuo metu bažnyčia jau stovėjo, tačiau dėl įvairių istorinių peripetijų ji sunyko. 1609 metais karalius Zigmantas Vaza įpareigojo seniūną atstatyti bažnyčią, ir taip prasidėjo naujas etapas Birštono religinėje bendruomenėje.
XVII amžiaus viduryje bažnyčia tapo kovų su švedais ir rusais auka ir greičiausiai sudegė. Nepaisant visų sunkumų, vietinis tikėjimas nesutriko, ir 1787 metais, padedant Prienų seniūnui K. Sapiegai, buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia dabartinės Jono Basanavičiaus aikštės vietoje.
XIX amžiaus pabaigoje Birštono parapija nusprendė statyti mūrinę bažnyčią. Architektas Vaclovas Michnevičius parengė projektą, o statybą organizavo klebonas Albertas Urbša. Po jo mirties darbus tęsė klebonas Jonas Karvelis, kuris kartu su parapijiečiais iki 1909 metų užbaigė bažnyčios statybas. Statybą prižiūrėjo architektas Edmundas Frykas, o vargonus pagamino garsus lietuvių meistras Jonas Garalevičius.
Bažnyčia ne tik architektūriškai graži, bet ir turtinga savo interjeru. Joje puikuojasi trys navos su skliautuotais lubomis bei grindimis, išklotomis akmens plokštėmis ir mozaikomis. Tai vieta, kurioje kiekvienas kampelis alsuoja istorija ir dvasingumu.
1956 metais ši bažnyčia tapo ypatinga vieta Kaišiadorių vyskupui Teofiliui Matulioniui, grįžusiam iš įkalinimo Mordvijoje. Birštone jis apsigyveno pas kleboną Joną Jonį ir čia 1957 metais konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių.
Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – tai ne tik architektūrinis perlas, bet ir gyvos istorijos liudininkė, kurioje atsispindi daugybė Lietuvos istorijos etapų bei žmonių likimų. Apsilankius šioje šventovėje, galima pajusti ne tik dvasinę ramybę, bet ir gilų ryšį su šalies praeitimi.
Bažnyčios istorija yra gili ir prasminga, pradedant nuo pirmųjų jos paminėjimų 1529 metais, kuomet Birštonas jau buvo vadinamas miestu. Tuo metu bažnyčia jau stovėjo, tačiau dėl įvairių istorinių peripetijų ji sunyko. 1609 metais karalius Zigmantas Vaza įpareigojo seniūną atstatyti bažnyčią, ir taip prasidėjo naujas etapas Birštono religinėje bendruomenėje.
XVII amžiaus viduryje bažnyčia tapo kovų su švedais ir rusais auka ir greičiausiai sudegė. Nepaisant visų sunkumų, vietinis tikėjimas nesutriko, ir 1787 metais, padedant Prienų seniūnui K. Sapiegai, buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia dabartinės Jono Basanavičiaus aikštės vietoje.
XIX amžiaus pabaigoje Birštono parapija nusprendė statyti mūrinę bažnyčią. Architektas Vaclovas Michnevičius parengė projektą, o statybą organizavo klebonas Albertas Urbša. Po jo mirties darbus tęsė klebonas Jonas Karvelis, kuris kartu su parapijiečiais iki 1909 metų užbaigė bažnyčios statybas. Statybą prižiūrėjo architektas Edmundas Frykas, o vargonus pagamino garsus lietuvių meistras Jonas Garalevičius.
Bažnyčia ne tik architektūriškai graži, bet ir turtinga savo interjeru. Joje puikuojasi trys navos su skliautuotais lubomis bei grindimis, išklotomis akmens plokštėmis ir mozaikomis. Tai vieta, kurioje kiekvienas kampelis alsuoja istorija ir dvasingumu.
1956 metais ši bažnyčia tapo ypatinga vieta Kaišiadorių vyskupui Teofiliui Matulioniui, grįžusiam iš įkalinimo Mordvijoje. Birštone jis apsigyveno pas kleboną Joną Jonį ir čia 1957 metais konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių.
Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – tai ne tik architektūrinis perlas, bet ir gyvos istorijos liudininkė, kurioje atsispindi daugybė Lietuvos istorijos etapų bei žmonių likimų. Apsilankius šioje šventovėje, galima pajusti ne tik dvasinę ramybę, bet ir gilų ryšį su šalies praeitimi.
Галерея и ресурсы
