Apie bažnyčią
Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia yra vienas iš įspūdingiausių Lietuvos kultūros ir architektūros paminklų, stovintis Kernavės miestelyje, ant Neries dešiniojo kranto viršutinės terasos. Tai vieta, kurioje susipina senosios krikščionybės tradicijos ir šiuolaikinė architektūra.
Pirmoji bažnyčia Kernavėje buvo pastatyta dar iki 1430 m. Ji tapo svarbiu religiniu ir kultūriniu centru, o jos istorija prasidėjo su dvaro valdytoja Ona Kareivaite-Mačkuviene, kuri 1496 m. apdovanojo bažnyčią ir įsteigė altariją. Be to, 1508 m. ji padovanojo dar daugiau turtų bažnyčiai. Per reformacijos laikotarpį netoli bažnyčios buvo pastatyta arijonų sektos koplyčia, kuri netgi laikinai užėmė bažnyčios beneficiją. Bažnyčia ne kartą buvo atstatoma ir renovuojama – 1522 metais po pirmojo atstatymo, 1655 metais sudegus, laikina bažnyčia buvo pastatyta, o po 1674 metų pradėta statyti nauja.
1739 metais Kernavėje buvo pastatyta iš ąžuolinių rąstų bažnyčia, kuri veikė beveik du šimtmečius, kol 1933 m. buvo nugriauta ir pervežta į Krivonis, kur tapo Krivonių šv. Antano Paduviečio bažnyčia.
Naujosios, dabartinės mūrinės bažnyčios statyba prasidėjo 1910 m. ir baigėsi 1920 m., o ją konsekravo 1925 m. Neogotikiniame stiliuje pastatyta bažnyčia turi aukštą fasado bokštą, penkiasienę apsidę ir zakristijas šonuose. Jos vidus yra trijų navų, skliautuotas, o šventorių juosia plytų mūro tvora su smailiaarkiais vartais. Šventoriaus teritorijoje taip pat yra dvi koplyčios: medinė (XVIII a., dabar naudojama kaip bažnytinių reliktų muziejus) ir mauzoliejinė koplyčia (pastatyta 1856 m.; joje palaidoti Riomerių, Puzinų, Lubaneckių ir Chrapaveckių šeimos nariai). Čia stovi ir Lietuvos kario paminklas.
Bažnyčią puošia ne tik architektūra, bet ir reikšminga istorinė praeitis. XX a. pradžioje kunigas Viktoras Miškinis pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas. 1930–1934 ir 1968–1979 m. čia klebonavo visuomenės veikėjas, rašytojas ir lietuvybės skleidėjas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, kuris suremontavo bažnyčią, parašė Kernavės istoriją ir įkūrė muziejų. Jis vėliau buvo palaidotas šventoriuje. Po Antrojo pasaulinio karo bolševikai nuteisė ir ištrėmė kleboną Zenoną Baužį, kuris mirė kalėjime, o kleboną Kazimierą Pivariūną nuteisė 10 metų kalėti.
Vėlesniais metais monsinjoras Česlovas Krivaitis, klebonavęs nuo 1979 m., atnaujino bažnyčią, pastatė kleboniją ir įrengė muziejų. Jo iniciatyva 1985 m. buvo pastatytas Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejaus paminklas.
Aplankius šią bažnyčią galima pajusti istorijos alsavimą ir pamatyti nuostabios architektūros grožį, kuris ne tik puošia Kernavę, bet ir primena apie turtingą Lietuvos religinę bei kultūrinę praeitį.
Pirmoji bažnyčia Kernavėje buvo pastatyta dar iki 1430 m. Ji tapo svarbiu religiniu ir kultūriniu centru, o jos istorija prasidėjo su dvaro valdytoja Ona Kareivaite-Mačkuviene, kuri 1496 m. apdovanojo bažnyčią ir įsteigė altariją. Be to, 1508 m. ji padovanojo dar daugiau turtų bažnyčiai. Per reformacijos laikotarpį netoli bažnyčios buvo pastatyta arijonų sektos koplyčia, kuri netgi laikinai užėmė bažnyčios beneficiją. Bažnyčia ne kartą buvo atstatoma ir renovuojama – 1522 metais po pirmojo atstatymo, 1655 metais sudegus, laikina bažnyčia buvo pastatyta, o po 1674 metų pradėta statyti nauja.
1739 metais Kernavėje buvo pastatyta iš ąžuolinių rąstų bažnyčia, kuri veikė beveik du šimtmečius, kol 1933 m. buvo nugriauta ir pervežta į Krivonis, kur tapo Krivonių šv. Antano Paduviečio bažnyčia.
Naujosios, dabartinės mūrinės bažnyčios statyba prasidėjo 1910 m. ir baigėsi 1920 m., o ją konsekravo 1925 m. Neogotikiniame stiliuje pastatyta bažnyčia turi aukštą fasado bokštą, penkiasienę apsidę ir zakristijas šonuose. Jos vidus yra trijų navų, skliautuotas, o šventorių juosia plytų mūro tvora su smailiaarkiais vartais. Šventoriaus teritorijoje taip pat yra dvi koplyčios: medinė (XVIII a., dabar naudojama kaip bažnytinių reliktų muziejus) ir mauzoliejinė koplyčia (pastatyta 1856 m.; joje palaidoti Riomerių, Puzinų, Lubaneckių ir Chrapaveckių šeimos nariai). Čia stovi ir Lietuvos kario paminklas.
Bažnyčią puošia ne tik architektūra, bet ir reikšminga istorinė praeitis. XX a. pradžioje kunigas Viktoras Miškinis pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas. 1930–1934 ir 1968–1979 m. čia klebonavo visuomenės veikėjas, rašytojas ir lietuvybės skleidėjas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, kuris suremontavo bažnyčią, parašė Kernavės istoriją ir įkūrė muziejų. Jis vėliau buvo palaidotas šventoriuje. Po Antrojo pasaulinio karo bolševikai nuteisė ir ištrėmė kleboną Zenoną Baužį, kuris mirė kalėjime, o kleboną Kazimierą Pivariūną nuteisė 10 metų kalėti.
Vėlesniais metais monsinjoras Česlovas Krivaitis, klebonavęs nuo 1979 m., atnaujino bažnyčią, pastatė kleboniją ir įrengė muziejų. Jo iniciatyva 1985 m. buvo pastatytas Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejaus paminklas.
Aplankius šią bažnyčią galima pajusti istorijos alsavimą ir pamatyti nuostabios architektūros grožį, kuris ne tik puošia Kernavę, bet ir primena apie turtingą Lietuvos religinę bei kultūrinę praeitį.
Galerija ir ištekliai
Grupė žmonių lauke. Tolumoje matyti Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Bažnyčios, pastatytos 1920 m., bendras vaizdas iš toli, pro medžius.