О церкви
Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia yra išraiškingas ir turtingos istorijos paminklas, esantis Labanoro miestelyje, Švenčionių rajone. Nuostabu, kaip šis medinis dievo namas per amžius tapo visos bendruomenės simboliu.
Pirmą kartą Labanoro bažnyčia paminėta dar 1522 metais Vilniaus vyskupijos sąrašuose, kas rodo jos senoviškumą ir ilgaamžiškumą. Tačiau pirmoji bažnyčia per laiką tapo sena ir apgriuvusi, ir XVIII amžiaus pabaigoje sudegė. Naują bažnyčią parapijiečių lėšomis pastatė Vilniaus vyskupas Masalskis 1768 metais, tačiau ji vėl buvo nuniokota ugnies 1798 metais.
Vis dėlto tai nesustabdė vietos gyventojų – 1818–1820 m. parapijiečių finansuojama bažnyčia buvo atstatyta. Tai buvo ne tik maldos namai, bet ir bendruomenės centras, kurio sienos matė daugybę įvykių: nuo religinių ceremonijų iki tarpukario pavasarininkų vasaros sąskrydžių.
Bažnyčia nuolat kito, buvo restauruojama ir prižiūrima. 2009 metų vasarą atliktas didelis remontas, kuris atgaivino bažnyčios estetiką: fasadai buvo nudažyti, stogas pakeistas autentiška gontų danga, o bokšteliai padengti varine skarda. Deja, po pusmečio, prieš pat Kalėdas, bažnyčią ištiko tragedija – ji visiškai sudegė. Laimei, varpinė išliko nepaliesta.
Ši varpinė, datuojama XIX amžiumi, su savo kvadratiniu planu ir trimis tarpsniais, atspindi autentišką liaudies architektūrą. Varpinėje kabojo žalvarinis varpas, pagamintas 1805 m. Johano Samuelio Vėnerio, kurį galima laikyti tikru meno kūriniu.
Po gaisro bendruomenė neprarado vilties – jau 2010 m. prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai, kurie sėkmingai užbaigti 2011 m. Naujai atstatyta bažnyčia išlaikė savo klasicistinį stilių ir tapo moderniu, bet kartu autentišku sakralinės architektūros pavyzdžiu.
Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia šiandien ne tik tęsia savo funkciją kaip maldos namai, bet ir primena apie bendruomenės vienybę bei stiprybę atlaikant sunkumus. Tai yra vieta, kur susilieja praeitis ir dabartis, religinė praktika ir kultūrinis paveldas.
Pirmą kartą Labanoro bažnyčia paminėta dar 1522 metais Vilniaus vyskupijos sąrašuose, kas rodo jos senoviškumą ir ilgaamžiškumą. Tačiau pirmoji bažnyčia per laiką tapo sena ir apgriuvusi, ir XVIII amžiaus pabaigoje sudegė. Naują bažnyčią parapijiečių lėšomis pastatė Vilniaus vyskupas Masalskis 1768 metais, tačiau ji vėl buvo nuniokota ugnies 1798 metais.
Vis dėlto tai nesustabdė vietos gyventojų – 1818–1820 m. parapijiečių finansuojama bažnyčia buvo atstatyta. Tai buvo ne tik maldos namai, bet ir bendruomenės centras, kurio sienos matė daugybę įvykių: nuo religinių ceremonijų iki tarpukario pavasarininkų vasaros sąskrydžių.
Bažnyčia nuolat kito, buvo restauruojama ir prižiūrima. 2009 metų vasarą atliktas didelis remontas, kuris atgaivino bažnyčios estetiką: fasadai buvo nudažyti, stogas pakeistas autentiška gontų danga, o bokšteliai padengti varine skarda. Deja, po pusmečio, prieš pat Kalėdas, bažnyčią ištiko tragedija – ji visiškai sudegė. Laimei, varpinė išliko nepaliesta.
Ši varpinė, datuojama XIX amžiumi, su savo kvadratiniu planu ir trimis tarpsniais, atspindi autentišką liaudies architektūrą. Varpinėje kabojo žalvarinis varpas, pagamintas 1805 m. Johano Samuelio Vėnerio, kurį galima laikyti tikru meno kūriniu.
Po gaisro bendruomenė neprarado vilties – jau 2010 m. prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai, kurie sėkmingai užbaigti 2011 m. Naujai atstatyta bažnyčia išlaikė savo klasicistinį stilių ir tapo moderniu, bet kartu autentišku sakralinės architektūros pavyzdžiu.
Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia šiandien ne tik tęsia savo funkciją kaip maldos namai, bet ir primena apie bendruomenės vienybę bei stiprybę atlaikant sunkumus. Tai yra vieta, kur susilieja praeitis ir dabartis, religinė praktika ir kultūrinis paveldas.
Галерея и ресурсы
Kompozicijoje – Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia.
Signuotas akvarele averso apatinėje dalyje kairėje, pieštuku reverso viršutinėje dalyje.
Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Fotografijos aprašymas ant pasporto: „Labanoras. Bažnyčia statyta 1818–1820 m. Vietin. reikšmės architektūr. paminklas“.