Apie bažnyčią
Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra įspūdinga medinė šventovė, stovinti Žaiginio miestelyje, Sandravos upės kairiajame krante. Pastatyta 1917 metais, ši bažnyčia yra puikus pavyzdys, kaip religinis pastatas gali išlaikyti savo autentiškumą ir kartu prisitaikyti prie laikmečio reikalavimų.
Pirmoji bažnyčia Žaiginyje buvo paminėta dar 1664 metais. Tai buvo medinė statinys su dviem altoriais. 1762 metais Nagurskiai pakvietė pranciškonus į Žaiginį ir jiems dovanojo nemažą plotą žemės bei keletą kaimų. Pranciškonai greitai ėmėsi veiklos ir 1764 metais pasistatė vienuolyną, o 1770 metais – naują bažnyčią. Tais pačiais metais Legečiuose iškilo koplyčia. Iki 1820 metų buvo pastatytas dar vienas medinis vienuolynas. Deja, Rusijos valdžia 1832 m. uždarė vienuolyną, kuris netrukus sudegė. Tačiau vietos bendruomenė nenuleido rankų – ant senojo vienuolyno pamatų buvo pastatyta klebonija, o 1836 metais bažnyčioje vėl įsikūrė kunigas.
Viena iš didžiausių tragedijų įvyko 1915 metų gegužės 4 dieną, kai bažnyčia sudegė. Laikiną koplyčią įrengė Žaiginio dvare, kol kunigo Leono Skabeikos rūpesčiu 1916–1917 metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kartu buvo atstatyta klebonija ir ūkiniai pastatai, o 1931 metais pastatyti parapijos namai.
Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia taip pat patyrė sunkumų. Klebonijoje buvo įrengtas vaikų darželis, tačiau pati bažnyčia išliko veikiančia ir tebetarnaujančia vietos bendruomenei.
Architektūriškai, Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra unikali. Savo forma ji primena gyvenamąjį namą, yra bebokštė, su trisiene apside. Viduje yra trys navos, atskirtos lieknomis kolonomis, ir trys altoriai. Akmenų mūro šventoriaus tvora su stulpiniais vartais suteikia šventovei ypatingą atmosferą. Šventoriaus viduje stovi medinė varpinė, kuri papildo bažnyčios architektūros ansamblį.
Ši bažnyčia ne tik liudija apie Žaiginio miestelio religinę ir kultūrinę istoriją, bet ir parodo stiprią vietos bendruomenės valią išsaugoti savo dvasinį paveldą nepaisant įvairių išbandymų.
Pirmoji bažnyčia Žaiginyje buvo paminėta dar 1664 metais. Tai buvo medinė statinys su dviem altoriais. 1762 metais Nagurskiai pakvietė pranciškonus į Žaiginį ir jiems dovanojo nemažą plotą žemės bei keletą kaimų. Pranciškonai greitai ėmėsi veiklos ir 1764 metais pasistatė vienuolyną, o 1770 metais – naują bažnyčią. Tais pačiais metais Legečiuose iškilo koplyčia. Iki 1820 metų buvo pastatytas dar vienas medinis vienuolynas. Deja, Rusijos valdžia 1832 m. uždarė vienuolyną, kuris netrukus sudegė. Tačiau vietos bendruomenė nenuleido rankų – ant senojo vienuolyno pamatų buvo pastatyta klebonija, o 1836 metais bažnyčioje vėl įsikūrė kunigas.
Viena iš didžiausių tragedijų įvyko 1915 metų gegužės 4 dieną, kai bažnyčia sudegė. Laikiną koplyčią įrengė Žaiginio dvare, kol kunigo Leono Skabeikos rūpesčiu 1916–1917 metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kartu buvo atstatyta klebonija ir ūkiniai pastatai, o 1931 metais pastatyti parapijos namai.
Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia taip pat patyrė sunkumų. Klebonijoje buvo įrengtas vaikų darželis, tačiau pati bažnyčia išliko veikiančia ir tebetarnaujančia vietos bendruomenei.
Architektūriškai, Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra unikali. Savo forma ji primena gyvenamąjį namą, yra bebokštė, su trisiene apside. Viduje yra trys navos, atskirtos lieknomis kolonomis, ir trys altoriai. Akmenų mūro šventoriaus tvora su stulpiniais vartais suteikia šventovei ypatingą atmosferą. Šventoriaus viduje stovi medinė varpinė, kuri papildo bažnyčios architektūros ansamblį.
Ši bažnyčia ne tik liudija apie Žaiginio miestelio religinę ir kultūrinę istoriją, bet ir parodo stiprią vietos bendruomenės valią išsaugoti savo dvasinį paveldą nepaisant įvairių išbandymų.
Galerija ir ištekliai
Koplytstulpis Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Medinė bažnyčia pastatyta 1917 m.