O kościele
Apytalaukio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra neįprasta ir istoriškai turtinga šventovė, įsikūrusi Apytalaukio kaime, netoli Kėdainių. Stovėdama prie Nevėžio ir Alkupio santakos, ši bažnyčia yra tikras barokinės architektūros perlas su renesanso elementais.
Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta dar prieš 1635 metus, o jos fundatorius buvo grafas Petras Šiukšta. Iš senųjų inventorių žinoma, kad 1642 metais čia veikė medinė bažnyčia, tuo metu statoma vietoj mūrinės, kuri iki 1677 metų dar nebuvo užbaigta. XVII amžiaus pabaigoje Kazimieras Zaviša ir jo žmona Kristina Mlečkaitė įrengė altariją. XVIII amžiuje pamaldas dažnai laikydavo Kėdainių misijos jėzuitai, o parapinėje mokykloje buvo ugdomi vietos vaikai.
Įdomu tai, kad XIX amžiaus pradžioje bažnyčioje buvo minimi septynių registrų vargonėliai bei įvairūs muzikos instrumentai, kaip būgnai, voltornos ir dūdos, kas rodo, jog šventovė ne tik religiniams, bet ir kultūriniams renginiams. 1851 metais bažnyčiai buvo suteiktas leidimas pristatyti bokštą, o tarp 1902-1919 metų klebonas V. Mockus kartu su dvarininku Titu Šniukšta atstatė mūrinę bažnyčią. Tuo laikotarpiu parapijai priklausė ir Lančiūnavos bei Šventybrasčio filijos.
Žymusis Apytalaukyje klebonavęs Vincentas Rimkevičius, kuris mirė 1934 metais, buvo aktyvus knygnešių rėmėjas bei „Tėvynės sargo“ globėjas. Už savo veiklą jis buvo persekiojamas caro valdžios.
Architektūriškai bažnyčia išsiskiria savo lotyniško kryžiaus planu ir didingu bokštu. Jos viduje dominuoja cilindriniai skliautai, kurie suteikia sakralinei erdvei ypatingo grožio ir harmonijos. Barokinis stilius su renesanso bruožais praturtina pastatą, padarydamas jį unikaliu Lietuvos sakralinio meno paminklu.
Taigi, Apytalaukio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia neabejotinai yra viena iš svarbiausių Lietuvos kultūrinio paveldo dalių, kurioje susipina istorija, architektūra ir vietinių žmonių gyvenimo istorijos.
Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta dar prieš 1635 metus, o jos fundatorius buvo grafas Petras Šiukšta. Iš senųjų inventorių žinoma, kad 1642 metais čia veikė medinė bažnyčia, tuo metu statoma vietoj mūrinės, kuri iki 1677 metų dar nebuvo užbaigta. XVII amžiaus pabaigoje Kazimieras Zaviša ir jo žmona Kristina Mlečkaitė įrengė altariją. XVIII amžiuje pamaldas dažnai laikydavo Kėdainių misijos jėzuitai, o parapinėje mokykloje buvo ugdomi vietos vaikai.
Įdomu tai, kad XIX amžiaus pradžioje bažnyčioje buvo minimi septynių registrų vargonėliai bei įvairūs muzikos instrumentai, kaip būgnai, voltornos ir dūdos, kas rodo, jog šventovė ne tik religiniams, bet ir kultūriniams renginiams. 1851 metais bažnyčiai buvo suteiktas leidimas pristatyti bokštą, o tarp 1902-1919 metų klebonas V. Mockus kartu su dvarininku Titu Šniukšta atstatė mūrinę bažnyčią. Tuo laikotarpiu parapijai priklausė ir Lančiūnavos bei Šventybrasčio filijos.
Žymusis Apytalaukyje klebonavęs Vincentas Rimkevičius, kuris mirė 1934 metais, buvo aktyvus knygnešių rėmėjas bei „Tėvynės sargo“ globėjas. Už savo veiklą jis buvo persekiojamas caro valdžios.
Architektūriškai bažnyčia išsiskiria savo lotyniško kryžiaus planu ir didingu bokštu. Jos viduje dominuoja cilindriniai skliautai, kurie suteikia sakralinei erdvei ypatingo grožio ir harmonijos. Barokinis stilius su renesanso bruožais praturtina pastatą, padarydamas jį unikaliu Lietuvos sakralinio meno paminklu.
Taigi, Apytalaukio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia neabejotinai yra viena iš svarbiausių Lietuvos kultūrinio paveldo dalių, kurioje susipina istorija, architektūra ir vietinių žmonių gyvenimo istorijos.
Galeria i zasoby
Apytalaukio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, XVII a. Architektūra barokinė su renesanso bruožais. 1851 m. gautas leidimas pristatyti bokštą. Vaizdas iš vakarų. Reverese įrašas: „Apytalaukio bažnyčia 1931-VII-4“.
Apytalaukio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, XVII a. Architektūra barokinė su renesanso bruožais. 1851 m. gautas leidimas pristatyti bokštą. Vaizdas iš pietvakarių.