Apie bažnyčią
Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia – tai nepaprastas architektūros ir istorijos paminklas, įsikūręs tarp Mituvos ir Imsrės upių Jurbarke. Jos istorija prasideda dar XV amžiuje, kai pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1430 metais. Šią šventą vietą globoti buvo pavesta Veliuonos klebonui, o jau 1502 metais įsteigta parapija, prie kurios buvo dovanotas Žindaičių kaimas.
Nuo pat savo įkūrimo bažnyčia buvo svarbi bendruomenės ir religijos centras. Karalienė Bona 1555 metais prisidėjo prie jos plėtros, dovanojusi Straižių kaimą, kurio žemės buvo skirtos vikarui, bažnyčios tarnams ir mokyklai išlaikyti. Be to, 1557 metais klebonas Martynas Hermanavičius įsteigė mokyklą, kas rodo bažnyčios rūpestį ne tik sielovada, bet ir švietimu.
Per savo ilgą egzistavimo laikotarpį bažnyčia patyrė įvairių nelaimių, tačiau visada buvo atstatoma. Po gaisro XVII amžiaus viduryje, ji buvo atkurta 1655 metais, o dar vienas reikšmingas atstatymas įvyko 1741 metais.
Dabartinė mūrinė, neogotikinio stiliaus bažnyčia buvo statoma nuo 1901 iki 1907 metų. Ši iniciatyva kilo iš klebono Kazimiero Marcinkevičiaus ir vikaro Antano Kiznio. 1907 metais naująją bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis, o į bokštą buvo įkeltas varpas, padovanotas JAV lietuvių. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Jurbarkas garsėjo savo bažnytiniu choru, o kunigas K. Marcinkevičius čia aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
Bažnyčios istorijoje buvo ir sunkesnių momentų. 1940 metų miesto gaisro metu sudegė stogas, bokštų smailės ir vidaus dalis. Vis dėlto jau po metų bažnyčia buvo apdengta ir suremontuota, dėka klebono Anatolijaus Stanevičiaus pastangų. Vėliau buvo atstatyti ir žemesni bokštai. 1992 metais klebonų Mykolo Buožiaus ir Antano Slavinsko iniciatyva buvo užkeltos ir pritvirtintos naujos, 21 metro aukščio bokštų smailės, suprojektuotos architekto K. Domanskio ir konstruktoriaus A. Dereškevičiaus.
Bažnyčia yra kryžminio plano, dvibokštė, puošniai dekoruota neogotikinė struktūra. Jos šventoriuje galima rasti kunigų kapines, varpinę su senuoju varpu ir Gerojo Ganytojo statulą. Nepaisant sudėtingos istorijos, ši bažnyčia išlieka svarbia dvasinio gyvenimo dalimi ir vertinga kultūrine palikimo dalimi Jurbarke.
Tokia turtinga ir dramatiška istorija neabejotinai daro Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčią ypatingu Lietuvos kultūrinio ir religingo paveldo objektu, kurio grožis ir reikšmė nepraranda aktualumo net ir po daugelio šimtmečių.
Nuo pat savo įkūrimo bažnyčia buvo svarbi bendruomenės ir religijos centras. Karalienė Bona 1555 metais prisidėjo prie jos plėtros, dovanojusi Straižių kaimą, kurio žemės buvo skirtos vikarui, bažnyčios tarnams ir mokyklai išlaikyti. Be to, 1557 metais klebonas Martynas Hermanavičius įsteigė mokyklą, kas rodo bažnyčios rūpestį ne tik sielovada, bet ir švietimu.
Per savo ilgą egzistavimo laikotarpį bažnyčia patyrė įvairių nelaimių, tačiau visada buvo atstatoma. Po gaisro XVII amžiaus viduryje, ji buvo atkurta 1655 metais, o dar vienas reikšmingas atstatymas įvyko 1741 metais.
Dabartinė mūrinė, neogotikinio stiliaus bažnyčia buvo statoma nuo 1901 iki 1907 metų. Ši iniciatyva kilo iš klebono Kazimiero Marcinkevičiaus ir vikaro Antano Kiznio. 1907 metais naująją bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis, o į bokštą buvo įkeltas varpas, padovanotas JAV lietuvių. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Jurbarkas garsėjo savo bažnytiniu choru, o kunigas K. Marcinkevičius čia aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
Bažnyčios istorijoje buvo ir sunkesnių momentų. 1940 metų miesto gaisro metu sudegė stogas, bokštų smailės ir vidaus dalis. Vis dėlto jau po metų bažnyčia buvo apdengta ir suremontuota, dėka klebono Anatolijaus Stanevičiaus pastangų. Vėliau buvo atstatyti ir žemesni bokštai. 1992 metais klebonų Mykolo Buožiaus ir Antano Slavinsko iniciatyva buvo užkeltos ir pritvirtintos naujos, 21 metro aukščio bokštų smailės, suprojektuotos architekto K. Domanskio ir konstruktoriaus A. Dereškevičiaus.
Bažnyčia yra kryžminio plano, dvibokštė, puošniai dekoruota neogotikinė struktūra. Jos šventoriuje galima rasti kunigų kapines, varpinę su senuoju varpu ir Gerojo Ganytojo statulą. Nepaisant sudėtingos istorijos, ši bažnyčia išlieka svarbia dvasinio gyvenimo dalimi ir vertinga kultūrine palikimo dalimi Jurbarke.
Tokia turtinga ir dramatiška istorija neabejotinai daro Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčią ypatingu Lietuvos kultūrinio ir religingo paveldo objektu, kurio grožis ir reikšmė nepraranda aktualumo net ir po daugelio šimtmečių.
Galerija ir ištekliai
Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia. Kitoje pusėje įrašas ranka: „Jurbarko bažnyčios stacija (išorinėj pusėj)“. Tikėtina, kad vaizdą užfiksavo Benediktas Bučinskas.
