Apie bažnyčią
Šiandieninė bažnyčia stovi netoli buvusios šventovės vietos, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Neries upės slėnį. Ši medinė bažnyčia primena vienaukštį gyvenamąjį namą ir buvo pastatyta 1945 metais po to, kai per Antrąjį pasaulinį karą sudegė ankstesnioji bažnyčia.
Tačiau Karmėlavos šv. Onos bažnyčios istorija siekia žymiai gilesnius laikus. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta apie 1521 metus, o Karmėlavos seniūnas Simonas Sirutis 1529 metais jai skyrė žemės. Vėliau, 1531 metais, Jurgis Andriuškevičius dovanojo bažnyčiai Andruškonių palivarką, esantį kitoje Neries pusėje. Deja, 1655 metais Maskvos kariuomenė sunaikino originalią bažnyčią, po ko ji buvo atkurta tik 1768 metais.
Įdomu tai, kad XVIII amžiuje bažnyčioje pamokslai buvo sakomi dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje lietuviškos pamaldos buvo retas reiškinys. Tik XX amžiaus pradžioje parapijiečiai vėl pradėjo reikalauti daugiau pamaldų gimtąja kalba. Tačiau dėl nesutarimų tarp lenkiškai ir lietuviškai kalbančių parapijiečių, 1909 metų pabaigoje bažnyčia buvo uždaryta.
Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvių katalikių moterų draugija Karmėlavoje įsteigė žemesniąją žemės ūkio mokyklą, kurios veikla taip pat prisidėjo prie bendruomenės stiprinimo. Nauja medinė bažnyčia, suprojektuota garsaus architekto Vladimiro Dubeneckio, buvo pastatyta 1919–1921 metais. Ši bažnyčia buvo gerokai remontuota tarp 1937 ir 1939 metų, tačiau karo meto negandos jos neišgelbėjo nuo sunaikinimo.
Šventoriuje iki šiol galima pamatyti senosios bažnyčios pamatus ir mūrinius vartus, kurie yra pripažinti architektūros paminklu. Taip pat verta paminėti, kad šalia naujosios bažnyčios yra Mažojo Unguto tremtinių paminklas ir antkapinis paminklas kunigui J. Ruibiui.
Visa ši istorija liudija apie Karmėlavos šv. Onos bažnyčios svarbą ne tik kaip religijos, bet ir kaip kultūros bei istorijos simbolį. Jos išlikę elementai ir religinės bendruomenės pastangos per amžius rodo, kokia svarbi ši vieta buvo ir tebėra vietos žmonėms.
Galerija ir ištekliai
Fotoatvirukas „Erntefest – Pabaigtuvės“. Atvirukas su nevienodo pločio šviesiomis paraštėmis, nuotraukos reprodukcija spausdinta juodu rudo atspalvio dažu. Reprodukcijoje pavaizduotos besišypsančios moterys su tautiniais kostiumais; fone matosi Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia; kairėje tekanti Neris. Viena iš moterų laiko nupintą vainiką iš varpų. Manoma, kad švenčiama rugiapjūtės pabaiga. Atviruko reverse žaliu dažu atspausdinta: dešinėje skirtingo ilgio penkios punktyrinės linijos ir viena pastorinta adresui ir stačiakampis pašto ženklui, bei tekstas kairėje apačioje – „Erntefest – Pabaigtuvės“ ir per vidurį – „Spindulys“; kita kryptimi (vertikaliai) centre – „Verlag P/B „VIKTORIA“, Kaunas, Laisvės al. 42. Tel. 23332.“ ir logotipas su raide „V“ apskritame dviejų šakelių vainike. Kairėje pusėje ranka grafito pieštuku parašyta – „Karmėlava, / 1944 m“.
Nuotrauka "Karmėlavos troba su Šv. Onos bažnyčios bokšto fragmentu"; vermachto kario fotografija; apie 1942 m.; pirkta Vokietijoje. Nuotraukos centre stovi medinis pastatas dengtas šiaudais, už jo kito pastato galo fragmentas už kurio tolumoje matosi bažnyčios bokšto fragmentas. Pirmame plane apatiniame dešiniajame kampe stovi vyras su kostiumu įkomponuota tik vršutinė dalis (be kojų). Vyras nusisukęs nuo kameros žiūri į dešinę. Nuotraukos reverse du skirtingi įrašai ranka: grafito pieštuku nelygiai "Karmėlava, bažnyčia / apie 1942 m."; apatiniame kairiajame kampe mėlynu pieštuku dailia rašysena į dvi eilutes "Ferme Lithuaniene / environs de Kaunas.". Karmėlavos bažnyčia pastatyta 1919–1921 m. pagal Vladimiro Dubeneckio projektą. Per II Pasaulinį karą 1944 m. bažnyčia sudegė, išlikę tik pamatai.