О церкви
Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – tai ypatingas Lietuvos architektūros paminklas, stovintis Panevėžiuko kaime, visai netoli Žemaičių plento prie Strebuko ir Striūnos upių santakos, Nevėžio slėnio dešiniajame krante. Ši vėlyvojo baroko stiliaus šventovė, turinti ir klasicizmo bruožų, yra išskirtinė ne tik savo architektūra, bet ir turtinga istorija.
Bažnyčios istorija prasideda 1743 metais, kai Vitebsko pilininkas Simonas Sirutis pastatė mūrinę bažnyčią. Iš pradžių ji buvo Josvainių parapijos filija. Tarp jos žymiausių kunigų buvo Antanas Norvaiša, kuris 1863-iaisiais prisijungė prie sukilimo prieš carinę Rusiją. Deja, jo likimas po to tapo nežinomas.
XIX amžiuje tuometinis dvaro savininkas Koreva rūpinosi bažnyčios remontu. Būtina buvo atstatyti dalį sienų, o darbus užbaigė kunigas Andrius Mikutavičius. Galbūt būtent Korevų šeimos lėšomis XIX amžiuje buvo pristatyta zakristija. Vėliau, 1904 metais, buvo įrengtas naujas rūsys, kuris tarnavo kaip laidojimo vieta bažnyčios fundatoriams ir mecenatams. Deja, šie palaidojimai Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinti. Nepaisant to, bažnyčios sienose ir šventoriaus tvoroje vis dar galima rasti išlikusių atminimo lentų, liudijančių apie čia amžinybėn išėjusius žmones.
Panevėžiuko bažnyčia pasižymi ne tik savo ilgaamže istorija, bet ir unikaliu architektūriniu sprendimu. Tai viena iš dviejų trikampio plano mūrinių bažnyčių Lietuvoje (kita tokia yra medinė Degučių šv. Vincento Ferero bažnyčia). Bažnyčios viduje, abipus įėjimo durų, galima pamatyti du vargonų chorų balkonus – vieną šiauriniame, kitą pietiniame kampe. Taip pat šventoriuje stovi varpinė, kuri suteikia papildomo žavesio šiai sakralinei erdvei.
Per visą bažnyčios egzistavimo laikotarpį čia buvo palaidoti įvairūs asmenys, tarp kurių yra ir žymūs dvarininkai bei diduomenės atstovai. Pavyzdžiui, Juzefa Strumilaitė Gucevičienė, Tadeusz Ciszkiewicz, Ignacy Ciszkiewicz, Bogumila Syrucowa, Onufry Korewa – visi jie rado amžinąjį poilsį šios bažnyčios rūsiuose. Atminimo lentose šventoriaus tvorose taip pat įvardinti Tadeusz Korewa, Onufry Korewa, Zofia Korewa, kurie buvo palaidoti Korevų šeimos kape šventoriuje.
Ši bažnyčia – tai ne tik religinis, bet ir kultūrinis paveldas, liudijantis apie praeities žmonių tikėjimą, jų gyvenimo būdą ir istorines peripetijas. Aplankydami Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią, galime pajusti ne tik sakralinę ramybę, bet ir prisiliesti prie turtingos Lietuvos istorijos, saugomos šiose senose mūro sienose.
Bažnyčios istorija prasideda 1743 metais, kai Vitebsko pilininkas Simonas Sirutis pastatė mūrinę bažnyčią. Iš pradžių ji buvo Josvainių parapijos filija. Tarp jos žymiausių kunigų buvo Antanas Norvaiša, kuris 1863-iaisiais prisijungė prie sukilimo prieš carinę Rusiją. Deja, jo likimas po to tapo nežinomas.
XIX amžiuje tuometinis dvaro savininkas Koreva rūpinosi bažnyčios remontu. Būtina buvo atstatyti dalį sienų, o darbus užbaigė kunigas Andrius Mikutavičius. Galbūt būtent Korevų šeimos lėšomis XIX amžiuje buvo pristatyta zakristija. Vėliau, 1904 metais, buvo įrengtas naujas rūsys, kuris tarnavo kaip laidojimo vieta bažnyčios fundatoriams ir mecenatams. Deja, šie palaidojimai Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinti. Nepaisant to, bažnyčios sienose ir šventoriaus tvoroje vis dar galima rasti išlikusių atminimo lentų, liudijančių apie čia amžinybėn išėjusius žmones.
Panevėžiuko bažnyčia pasižymi ne tik savo ilgaamže istorija, bet ir unikaliu architektūriniu sprendimu. Tai viena iš dviejų trikampio plano mūrinių bažnyčių Lietuvoje (kita tokia yra medinė Degučių šv. Vincento Ferero bažnyčia). Bažnyčios viduje, abipus įėjimo durų, galima pamatyti du vargonų chorų balkonus – vieną šiauriniame, kitą pietiniame kampe. Taip pat šventoriuje stovi varpinė, kuri suteikia papildomo žavesio šiai sakralinei erdvei.
Per visą bažnyčios egzistavimo laikotarpį čia buvo palaidoti įvairūs asmenys, tarp kurių yra ir žymūs dvarininkai bei diduomenės atstovai. Pavyzdžiui, Juzefa Strumilaitė Gucevičienė, Tadeusz Ciszkiewicz, Ignacy Ciszkiewicz, Bogumila Syrucowa, Onufry Korewa – visi jie rado amžinąjį poilsį šios bažnyčios rūsiuose. Atminimo lentose šventoriaus tvorose taip pat įvardinti Tadeusz Korewa, Onufry Korewa, Zofia Korewa, kurie buvo palaidoti Korevų šeimos kape šventoriuje.
Ši bažnyčia – tai ne tik religinis, bet ir kultūrinis paveldas, liudijantis apie praeities žmonių tikėjimą, jų gyvenimo būdą ir istorines peripetijas. Aplankydami Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią, galime pajusti ne tik sakralinę ramybę, bet ir prisiliesti prie turtingos Lietuvos istorijos, saugomos šiose senose mūro sienose.