Apie bažnyčią
Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, iškilmingai stovinti Ukmergėje, yra ne tik religinė vieta, bet ir nuostabus architektūrinis paminklas, atspindintis ilgaamžę miesto istoriją. Ši bažnyčia, pastatyta 1820 metais, per savo egzistavimo laikotarpį patyrė daugybę permainų ir iššūkių.
Pirma bažnyčia Ukmergėje buvo pastatyta dar apie 1387 metus, o tai rodo, kaip gilios yra miesto krikščioniškos tradicijos. Pirmasis klebonas buvo išlaikomas iš trijų valakų žemės, kurią skyrė pats Lietuvos Didysis Kunigaikštis Jogaila. Tačiau ši bažnyčia neišliko – ją sunaikino Maskvos kariuomenė 1655 metais.
Vėliau, iki 1674 metų, bažnyčia buvo atstatyta, tačiau nelaimės tęsėsi: 1764 m. statyta statinys sudegė 1786 metais. Nepaisant to, parapija nepasidavė – netrukus pastatyta laikina bažnyčia, kol 1800–1820 metais dabartinė bažnyčia buvo pastatyta klebono Motiejaus Šneideravičiaus rūpesčiu ir parapijiečių aukomis.
Ši bažnyčia pamažu tapo neatsiejama Ukmergės kraštovaizdžio dalimi, nors ir kentėjo nuo įvairių istorinių įvykių. 1842 metais Rusijos valdžia nusavino bažnyčios žemes, palikdama tik sklypą mieste ir 18 hektarų Mikailiškių palivarką. Vėliau, 1875 ir 1901–1902 metais, bažnyčia buvo remontuojama, siekiant išsaugoti jos grožį ir funkcionalumą.
1931–1939 metais, vadovaujant inžinieriui Vaclovui Michnevičiui ir klebonui Leonui Špokevičiui, bažnyčia buvo perstatyta, kad atitiktų augančios bendruomenės poreikius. Šio perstatymo metu ji buvo padidinta, pristačius presbiteriją ir dvi zakristijas, o buvusios apsidės gale buvo pastatytas naujas fasadas su portiku. Tai leido iš naujo konsekruoti bažnyčią 1935 metais arkivyskupui Juozapui Skvireckui.
Architektūriškai bažnyčia yra įdomus neoklasicizmo ir baroko stilių derinys. Stačiakampio plano, bebokštė struktūra su trimis navomis, dengtomis cilindriniais skliautais, sukuria didingą ir tuo pačiu harmonizuojantį pojūtį. Šventoriaus tvora iš akmenų mūro su stulpiniais vartais suteikia papildomo tvirtumo ir senoviško žavesio. Jame taip pat stovi klasicistinė varpinė, kurios apatinė dalis yra iš akmenų mūro, o viršutinė – medinė.
Bažnyčios vidus taip pat stebina savo grožiu: centrinis altorius, sakykla ir vargonai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje susilieja religija, menas ir istorija. Kiekvienas lankytojas čia gali pajusti šimtmečius trunkančią dvasinę ir kultūrinę tradiciją.
Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir gyvas liudininkas ilgametės kovos už išlikimą ir atsidavimo savo bendruomenei bei Dievui. Apsilankymas šioje bažnyčioje leidžia prisiliesti prie Ukmergės miesto ir Lietuvos istorijos, jaučiant praėjusių kartų dvasią ir jų nepalaužiamą ryžtą.
Pirma bažnyčia Ukmergėje buvo pastatyta dar apie 1387 metus, o tai rodo, kaip gilios yra miesto krikščioniškos tradicijos. Pirmasis klebonas buvo išlaikomas iš trijų valakų žemės, kurią skyrė pats Lietuvos Didysis Kunigaikštis Jogaila. Tačiau ši bažnyčia neišliko – ją sunaikino Maskvos kariuomenė 1655 metais.
Vėliau, iki 1674 metų, bažnyčia buvo atstatyta, tačiau nelaimės tęsėsi: 1764 m. statyta statinys sudegė 1786 metais. Nepaisant to, parapija nepasidavė – netrukus pastatyta laikina bažnyčia, kol 1800–1820 metais dabartinė bažnyčia buvo pastatyta klebono Motiejaus Šneideravičiaus rūpesčiu ir parapijiečių aukomis.
Ši bažnyčia pamažu tapo neatsiejama Ukmergės kraštovaizdžio dalimi, nors ir kentėjo nuo įvairių istorinių įvykių. 1842 metais Rusijos valdžia nusavino bažnyčios žemes, palikdama tik sklypą mieste ir 18 hektarų Mikailiškių palivarką. Vėliau, 1875 ir 1901–1902 metais, bažnyčia buvo remontuojama, siekiant išsaugoti jos grožį ir funkcionalumą.
1931–1939 metais, vadovaujant inžinieriui Vaclovui Michnevičiui ir klebonui Leonui Špokevičiui, bažnyčia buvo perstatyta, kad atitiktų augančios bendruomenės poreikius. Šio perstatymo metu ji buvo padidinta, pristačius presbiteriją ir dvi zakristijas, o buvusios apsidės gale buvo pastatytas naujas fasadas su portiku. Tai leido iš naujo konsekruoti bažnyčią 1935 metais arkivyskupui Juozapui Skvireckui.
Architektūriškai bažnyčia yra įdomus neoklasicizmo ir baroko stilių derinys. Stačiakampio plano, bebokštė struktūra su trimis navomis, dengtomis cilindriniais skliautais, sukuria didingą ir tuo pačiu harmonizuojantį pojūtį. Šventoriaus tvora iš akmenų mūro su stulpiniais vartais suteikia papildomo tvirtumo ir senoviško žavesio. Jame taip pat stovi klasicistinė varpinė, kurios apatinė dalis yra iš akmenų mūro, o viršutinė – medinė.
Bažnyčios vidus taip pat stebina savo grožiu: centrinis altorius, sakykla ir vargonai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje susilieja religija, menas ir istorija. Kiekvienas lankytojas čia gali pajusti šimtmečius trunkančią dvasinę ir kultūrinę tradiciją.
Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir gyvas liudininkas ilgametės kovos už išlikimą ir atsidavimo savo bendruomenei bei Dievui. Apsilankymas šioje bažnyčioje leidžia prisiliesti prie Ukmergės miesto ir Lietuvos istorijos, jaučiant praėjusių kartų dvasią ir jų nepalaužiamą ryžtą.
Galerija ir ištekliai
Vilkmergė (dab. Ukmergė). Vaizdas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Akmens mūro stačiakampio plano šventovė pastatyta 1800–1818 m. Stilius mišrus – klasicizmo ir romantizmo. Varpinė pastatyta 1836 m. pagal architekto Karolio Gregotavičiaus projektą.
Įrašas lenkų kalba virš fotografijos albumo lape: „Kościół w Wiłkomierzu“.
Autorė Aušra Marija Paulauskienė (Kėdainiai). „Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia“. Stilizuotame stačiakampyje, apatinėje dešinėje ir viršutinėje kairėje dalyse, pavaizduota po saulutę – kryžių. Virš stačiakampio matyti kylantys paukščių siluetai. Šviesiai persikinės spalvos popieriaus ir rusvos spalvų derinys.