О церкви
Istorijos pradžia siekia XVI a., kai 1525 metais minimos Vilkijos klebono valdos. Tuo metu parapija buvo pradėjusi formuotis, o 1542 metais bažnyčiai buvo dovanota nemažai žemių ir kasmetinė 80 auksinų duoklė. Tačiau bažnyčios būklė ir klebono sugebėjimai buvo abejotini – 1579 metais stogas buvo kiauras, metrikų knygos nerašomos, kapinės neaptvertos. Parapiją aptarnavo kunigas J. Laskovskis, kuris vos susigaudė lotynų kalboje ir nelabai suprato savo pareigų.
XVIII a. viduryje bažnyčia kelis kartus degė ir buvo atstatoma. Pirmajai medinei bažnyčiai sudegus, 1751 metais buvo pastatyta nauja. XIX a. pradžioje miestelio plane jau buvo pažymėta bažnyčia su bokšteliu ir koplyčia. 1892 metais šventovė vėl ugnies liepsnose sudegė.
XX a. pradžioje buvo nuspręsta statyti naują, mūrinę bažnyčią kitoje vietoje, ant kalno, kad ji taptų pagrindiniu miesto akcentu ir rodytų kelią dangun. Statybos prasidėjo 1901 metais vadovaujant klebonui Butkui, kuris, nepaisant parapijiečių priekaištų, supirko žemės sklypus ir padėjo masyvius pamatus. Jo darbą tęsė K. Bučnys, o galutinai bažnyčios statybas užbaigė klebonas Stanislovas Bačkis. Jis rado būdų finansuoti statybas, įkūrė plytines ir pats organizavo darbus, įtraukiant vietinius gyventojus.
1908 m. statyba buvo baigta, o rugsėjo 21 dieną naujoji Šv. Jurgio bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta. Tai buvo didžiulis įvykis, į kurį susirinko apie 10 tūkstančių žmonių. Vargonai, pagaminti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus, suteikė ypatingą šventumo aurą bažnyčiai.
Pirmojo pasaulinio karo metu S. Bačkio sumanumas padėjo apsaugoti bažnyčią nuo sunaikinimo. Jis privertė rusų kareivius "pamiršti" įsakymą griauti, o vėliau informavo vokiečių kariuomenę, kad mieste nėra rusų, taip išvengdamas apšaudymo.
Bažnyčia išsiskiria savo neogotikine architektūra. Ji yra lotyniško kryžiaus plano, su dvibokščiu fasadu ir daugiasiene apside. Viduje yra trys navos, o altorių puošia šventųjų relikvijos. Šventorius papuoštas tautodailininko J. Mikutaičio mediniu koplytstulpiu, pastatytu 1960 metais, ir akmeniu su prezidento Valdo Adamkaus bareljefu, atidengtu 2014 metais.
Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia yra ne tik religinės praktikos vieta, bet ir kultūrinis paveldo objektas, menantis sudėtingą ir spalvingą praeitį, bei liudijantis vietos bendruomenės stiprybę ir tikėjimą.
Галерея и ресурсы
Garlaivis Nemune ties Vilkija. Nuotrauka aprėminta baltais kraštais.
Miestelio panoramoje matyti pagrindiniai jos akcentai: stambi mūrinė sinagoga upės pakrantėje (nuotraukos dešinėje) ir mūrinė dvibokštė Šv. Jurgio bažnyčia kalvos viršuje. Iki pat XX a. vid. Vilkija buvo beveik ištisai medinis miestelis, mūro pastatų centre pagausėjo po 1938 m. siautėjusio gaisro.
Vilkija. Vaizdas nuo kairiojo Nemuno kranto. Nuotraukoje ant kalno matyti Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia. Prieplaukoje apačioje – garlaivis „Balanda". Nuotraukos nugaros pusėje yra spausdintos linijos įrašams.
Naujos mūrinės bažnyčios statyba Vilkijoje pradėjo visiškai naują miestelio raidos etapą. 1892 m. siautėjęs gaisras sunaikino senąją medinę bažnyčią. Tuometinė Vilkija buvo išsidėsčiusi žemutinėje Nemuno slėnio terasoje ir pašlaitėje, o bažnyčia stovėjo istoriniame miestelio centre – svarbiausių gatvių sankryžoje šalia turgaus aikštės. Po gaisro miestelis buvo atstatytas ant senų pamatų, pakito tik bažnyčios vieta – atsisakius senojo šventoriaus, statyboms pasirinkta vieta ant kalno šalia tuometinės miestelio ir Vilkijos kaimo ribos. Kaimas ilgą laiką trukdė miesteliui plėstis į šiaurę, tačiau 1908–1910 m. jis imtas skirstyti vienkiemiais. Šalia bažnyčios pradėjo kurtis naujas miestelio centras su turgaus aikšte. Senasis centras apačioje ilgainiui prarado savo reikšmę, o senoji turgaus aikštė buvo užstatyta. Bažnyčia iki šiol yra pagrindinis miesto panoramos akcentas ir ryški dominantė ilgoje Nemuno slėnio atkarpoje.