Apie bažnyčią
Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia – tai medinė liaudies architektūros perlė, stovinti Ėriškių kaime, nutolusi nuo Panevėžio-Ramygalos kelio ir įsikūrusi vaizdingoje vietoje prie Upytės upelio. Bažnyčia, pastatyta 1899 metais, savo kukliu grožiu ir paprastumu atspindi tradicinę lietuviškąją dvasinę kultūrą.
Pirmoji koplyčia Ėriškių kapinėse buvo pastatyta dar 1754 metais. Ji tarnavo kaip vieta, kurioje Ramygalos kunigas lankydavosi per gavėnią, kad teiktų sakramentus vietiniams gyventojams. Tačiau, bėgant metams, ši senoji koplyčia suiro. Kazimieras Vaitkus, vienas iš aktyvių bendruomenės narių, 1889 metais kreipėsi į valdžią prašydamas leidimo pastatyti naują koplyčią. Tik po beveik dešimtmečio laukimo ir daugelio prašymų, galiausiai 1898 metais buvo suteiktas leidimas pradėti statybą. Naujoji koplyčia, o vėliau ir bažnyčia, buvo pastatyta 1899 metais.
Įdomu pažymėti, kad bažnyčia buvo aprūpinta dviem šoniniais altoriais, kurie buvo gauti iš Ramygalos bažnyčios. Ši relikvijų perkelta dalis sustiprino ryšius tarp dviejų parapijų. Be to, Kazimieras Vaitkus ne tik inicijavo bažnyčios statybą, bet ir 1903 metais padovanojo jai 20 dešimtinių žemės, užtikrindamas jos materialinę bazę ateities kartoms.
Vienu iš žymiausių Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios kunigų buvo Jonas Balvočius, kuris čia dirbo nuo 1907 iki 1914 metų. Kanauninkas Balvočius ne tik rūpinosi sielovada, bet ir buvo aktyvus lietuvių veikėjas bei rašytojas. Jo iniciatyva buvo pastatyta klebonija ir įkurta mokykla, kas ženkliai prisidėjo prie vietinės bendruomenės švietimo ir kultūros ugdymo.
Vėlesniais laikais bažnyčia taip pat buvo kruopščiai prižiūrima ir atnaujinama. Pavyzdžiui, 1924 metais Mykolas Klikūnas paaukojo pinigų naujam didžiajam altoriui įrengti, o 1938 metais bažnyčios stogas buvo perdengtas skarda, užtikrinant jos ilgaamžiškumą. Vidus buvo išdažytas 1939 metais, suteikiant jam šviežumo ir estetinės vertės.
Architektūrine prasme, Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia yra stačiakampio plano, su bokšteliu ant kraigo. Pastato grindų plotas siekia 24 x 10 metrų. Viduje įrengti trys altoriai, kurie suteikia bažnyčiai ypatingą aurą. Šventoriaus tvora yra metalinė, kas užtikrina teritorijos saugumą ir tvarką.
Ši maža, bet turtinga istorija bažnyčia neabejotinai yra svarbus Ėriškių kaimo kultūros ir dvasinio gyvenimo židinys. Jos pastatymas ir puoselėjimas rodo vietos gyventojų ištikimybę savo tikėjimui ir kultūrai.
Pirmoji koplyčia Ėriškių kapinėse buvo pastatyta dar 1754 metais. Ji tarnavo kaip vieta, kurioje Ramygalos kunigas lankydavosi per gavėnią, kad teiktų sakramentus vietiniams gyventojams. Tačiau, bėgant metams, ši senoji koplyčia suiro. Kazimieras Vaitkus, vienas iš aktyvių bendruomenės narių, 1889 metais kreipėsi į valdžią prašydamas leidimo pastatyti naują koplyčią. Tik po beveik dešimtmečio laukimo ir daugelio prašymų, galiausiai 1898 metais buvo suteiktas leidimas pradėti statybą. Naujoji koplyčia, o vėliau ir bažnyčia, buvo pastatyta 1899 metais.
Įdomu pažymėti, kad bažnyčia buvo aprūpinta dviem šoniniais altoriais, kurie buvo gauti iš Ramygalos bažnyčios. Ši relikvijų perkelta dalis sustiprino ryšius tarp dviejų parapijų. Be to, Kazimieras Vaitkus ne tik inicijavo bažnyčios statybą, bet ir 1903 metais padovanojo jai 20 dešimtinių žemės, užtikrindamas jos materialinę bazę ateities kartoms.
Vienu iš žymiausių Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios kunigų buvo Jonas Balvočius, kuris čia dirbo nuo 1907 iki 1914 metų. Kanauninkas Balvočius ne tik rūpinosi sielovada, bet ir buvo aktyvus lietuvių veikėjas bei rašytojas. Jo iniciatyva buvo pastatyta klebonija ir įkurta mokykla, kas ženkliai prisidėjo prie vietinės bendruomenės švietimo ir kultūros ugdymo.
Vėlesniais laikais bažnyčia taip pat buvo kruopščiai prižiūrima ir atnaujinama. Pavyzdžiui, 1924 metais Mykolas Klikūnas paaukojo pinigų naujam didžiajam altoriui įrengti, o 1938 metais bažnyčios stogas buvo perdengtas skarda, užtikrinant jos ilgaamžiškumą. Vidus buvo išdažytas 1939 metais, suteikiant jam šviežumo ir estetinės vertės.
Architektūrine prasme, Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia yra stačiakampio plano, su bokšteliu ant kraigo. Pastato grindų plotas siekia 24 x 10 metrų. Viduje įrengti trys altoriai, kurie suteikia bažnyčiai ypatingą aurą. Šventoriaus tvora yra metalinė, kas užtikrina teritorijos saugumą ir tvarką.
Ši maža, bet turtinga istorija bažnyčia neabejotinai yra svarbus Ėriškių kaimo kultūros ir dvasinio gyvenimo židinys. Jos pastatymas ir puoselėjimas rodo vietos gyventojų ištikimybę savo tikėjimui ir kultūrai.