Apie bažnyčią
Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčia stovi mažame Vadaktėlių kaime, vos 7 kilometrus į pietus nuo Naujamiesčio, Nevėžio dešiniajame krante. Nors pastatyta 1910 metais, ši medinė bažnyčia turi gilias istorines šaknis ir architektūrinius elementus, kurie jungia neogotikos ir liaudies architektūros bruožus.
Bažnyčios istorija prasideda dar XVIII amžiuje, kai 1773 metais dokumentuose minima, kad buvo remontuota Vadaktėlių koplyčia. Manoma, jog jos fundatorius buvo Kuršo kunigaikštis Petras Bironas. Centrinis altorius, kuris yra vienas svarbiausių bažnyčios interjero elementų, buvo pagamintas tarp 1773 ir 1880 metų. Kunigas Aleksandras Beresnevičius 1881 metais konsekravo šią koplyčią, kuri tuo metu jau buvo suremontuota Izabelės ir Ivono Kopanskių dėka.
Vienas iš žymiausių šios bažnyčios kuratų buvo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, dirbęs čia 1902–1905 metais. Jo laikais bažnyčia buvo ypač aktyvi kultūrine veikla. Vėliau, 1910 metais, kunigo Aleksandro Garnevičiaus iniciatyva, bažnyčiai buvo pristatyti bokštai ir atliktas kapitalinis remontas. Ši rekonstrukcija suteikė bažnyčiai dabartinį, dvibokštę išvaizdą.
1930 metais Vadaktėlių bažnyčia tapo parapijos centru. Po Antrojo pasaulinio karo klebonas Gediminas Ignas Blynas atgaivino bendruomenės dvasinį gyvenimą – jis subūrė parapijos chorą ir rūpinosi vaikų katekizacija. 1956 metais iš Sibiro grįžęs klebonas Alfonsas Kadžius pats išdažė bažnyčią, taip prisidėdamas prie jos išsaugojimo.
Architektūriniai bažnyčios aspektai taip pat yra įdomūs. Bažnyčia yra stačiakampio plano su trisiene apside ir turi du pagrindinius bokštus bei vieną mažesnį bokštelį. Viduje galima pamatyti 1725 metais nuliedintą varpą, XVIII amžiaus pabaigos kunigaikščio P. Birono portretą ir krikštyklą, taip pat skulptoriaus V. Svirskio kūrinius – „Šventas Petras“ ir „Šventas Povilas“. Šventorių supa gyvatvorė, o jame esančios kapinės prideda vietovei ramybės ir senovės jausmą.
Ši bažnyčia ne tik tarnauja kaip religinių apeigų vieta, bet ir yra svarbi kultūrinė ir istorinė vertybė Panevėžio regione. Tai vieta, kur praeities šešėliai susilieja su dabartimi, suteikdami lankytojams galimybę pajusti laiko tėkmę ir istorijos svorį.
Bažnyčios istorija prasideda dar XVIII amžiuje, kai 1773 metais dokumentuose minima, kad buvo remontuota Vadaktėlių koplyčia. Manoma, jog jos fundatorius buvo Kuršo kunigaikštis Petras Bironas. Centrinis altorius, kuris yra vienas svarbiausių bažnyčios interjero elementų, buvo pagamintas tarp 1773 ir 1880 metų. Kunigas Aleksandras Beresnevičius 1881 metais konsekravo šią koplyčią, kuri tuo metu jau buvo suremontuota Izabelės ir Ivono Kopanskių dėka.
Vienas iš žymiausių šios bažnyčios kuratų buvo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, dirbęs čia 1902–1905 metais. Jo laikais bažnyčia buvo ypač aktyvi kultūrine veikla. Vėliau, 1910 metais, kunigo Aleksandro Garnevičiaus iniciatyva, bažnyčiai buvo pristatyti bokštai ir atliktas kapitalinis remontas. Ši rekonstrukcija suteikė bažnyčiai dabartinį, dvibokštę išvaizdą.
1930 metais Vadaktėlių bažnyčia tapo parapijos centru. Po Antrojo pasaulinio karo klebonas Gediminas Ignas Blynas atgaivino bendruomenės dvasinį gyvenimą – jis subūrė parapijos chorą ir rūpinosi vaikų katekizacija. 1956 metais iš Sibiro grįžęs klebonas Alfonsas Kadžius pats išdažė bažnyčią, taip prisidėdamas prie jos išsaugojimo.
Architektūriniai bažnyčios aspektai taip pat yra įdomūs. Bažnyčia yra stačiakampio plano su trisiene apside ir turi du pagrindinius bokštus bei vieną mažesnį bokštelį. Viduje galima pamatyti 1725 metais nuliedintą varpą, XVIII amžiaus pabaigos kunigaikščio P. Birono portretą ir krikštyklą, taip pat skulptoriaus V. Svirskio kūrinius – „Šventas Petras“ ir „Šventas Povilas“. Šventorių supa gyvatvorė, o jame esančios kapinės prideda vietovei ramybės ir senovės jausmą.
Ši bažnyčia ne tik tarnauja kaip religinių apeigų vieta, bet ir yra svarbi kultūrinė ir istorinė vertybė Panevėžio regione. Tai vieta, kur praeities šešėliai susilieja su dabartimi, suteikdami lankytojams galimybę pajusti laiko tėkmę ir istorijos svorį.
Galerija ir ištekliai
Nuotraukoje Vadaktėlių bažnytėlė, kurioje 1902-1905m. kunigavo Vaižgantas.
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčius – 1933 m. balandžio 29 d. Kaune) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas.