O kościele
Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčia yra puikus liaudies architektūros pavyzdys, stovintis ramioje Geidžiūnų kaimo apylinkėje, netoli Agluonos upės kranto. Pastatyta 1917 metais, ši medinė šventovė turi gilias istorines šaknis, kurias verta atskleisti.
Bažnyčios ištakos siekia 1856 metus, kai iš nugriautos Nemunėlio Radviliškio bažnyčios medžiagos vietiniame kapinių plote buvo pastatyta koplyčia. Valstietis Lukas Kaziūnas, nepaisydamas policijos įspėjimų ir valdžios draudimų, 1886 metais pertvarkė šią koplyčią, kurią po dvejų metų pašventino Biržų klebonas Juozapas Rimkevičius. Tuo metu buvo griežtos taisyklės dėl religinių pastatų statybos, o koplyčios naudojimas buvo ribotas – pamaldos leistos tik už mirusiuosius ir per atlaidus.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1915 metus, Geidžiūnuose apsigyveno kunigas Juozas Janulionis. Jo iniciatyva 1917 metais koplyčia buvo išplėsta ir tapo filija, įrengtas naujas altorius bei pastatyta klebonija. Tai buvo svarbus žingsnis parapijos gyvenime, suteikiantis bendruomenei vietą bendrai maldai ir susitikimams.
1932-1937 metais parapijos klebonu dirbo Kazimieras Čiplys-Vijūnas, kūrybingas dvasininkas ir dramaturgas. Jis skleidė kultūrinį sąmoningumą, organizavo jaunimo judėjimus, rašė pjeses, kurios buvo plačiai vaidinamos Šiaurės Rytų Lietuvoje. Jo indėlis į parapijos gyvenimą buvo neapsakomai didelis, praturtinęs vietos kultūrinį ir dvasinį gyvenimą.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija neaplenkė ir Geidžiūnų. 1949 metais klebonas Petras Liepa buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, kur žuvo. Nepaisant sunkių laikotarpių, bažnyčia išliko svarbi bendruomenės dalis. Po karo beveik tris dešimtmečius čia tarnavo kunigas Leonardas Skardinskas, kuris toliau stiprino parapijos dvasią.
Architektūriškai Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčia yra stačiakampio plano, vienanavė struktūra su trijų altorių erdve. Jos viduje saugomi nežinomų dailininkų darbai „Marija Sopulingoji“ ir „Evangelistas Lukas“. Bažnyčios šventoriaus tvora yra mūryta iš akmenų, o varpinė, taip pat medinė, suteikia visam kompleksui ypatingo žavesio.
Nepaisant kilusių kalbų apie galimą parapijos sunaikinimą dėl sumažėjusio parapijiečių uolumo, bažnyčia išlieka gyva vietinės bendruomenės dalimi. Ji stovi kaip tylus liudininkas permainingos istorijos ir žmonių tikėjimo tvirtybės.
Bažnyčios ištakos siekia 1856 metus, kai iš nugriautos Nemunėlio Radviliškio bažnyčios medžiagos vietiniame kapinių plote buvo pastatyta koplyčia. Valstietis Lukas Kaziūnas, nepaisydamas policijos įspėjimų ir valdžios draudimų, 1886 metais pertvarkė šią koplyčią, kurią po dvejų metų pašventino Biržų klebonas Juozapas Rimkevičius. Tuo metu buvo griežtos taisyklės dėl religinių pastatų statybos, o koplyčios naudojimas buvo ribotas – pamaldos leistos tik už mirusiuosius ir per atlaidus.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1915 metus, Geidžiūnuose apsigyveno kunigas Juozas Janulionis. Jo iniciatyva 1917 metais koplyčia buvo išplėsta ir tapo filija, įrengtas naujas altorius bei pastatyta klebonija. Tai buvo svarbus žingsnis parapijos gyvenime, suteikiantis bendruomenei vietą bendrai maldai ir susitikimams.
1932-1937 metais parapijos klebonu dirbo Kazimieras Čiplys-Vijūnas, kūrybingas dvasininkas ir dramaturgas. Jis skleidė kultūrinį sąmoningumą, organizavo jaunimo judėjimus, rašė pjeses, kurios buvo plačiai vaidinamos Šiaurės Rytų Lietuvoje. Jo indėlis į parapijos gyvenimą buvo neapsakomai didelis, praturtinęs vietos kultūrinį ir dvasinį gyvenimą.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija neaplenkė ir Geidžiūnų. 1949 metais klebonas Petras Liepa buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, kur žuvo. Nepaisant sunkių laikotarpių, bažnyčia išliko svarbi bendruomenės dalis. Po karo beveik tris dešimtmečius čia tarnavo kunigas Leonardas Skardinskas, kuris toliau stiprino parapijos dvasią.
Architektūriškai Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčia yra stačiakampio plano, vienanavė struktūra su trijų altorių erdve. Jos viduje saugomi nežinomų dailininkų darbai „Marija Sopulingoji“ ir „Evangelistas Lukas“. Bažnyčios šventoriaus tvora yra mūryta iš akmenų, o varpinė, taip pat medinė, suteikia visam kompleksui ypatingo žavesio.
Nepaisant kilusių kalbų apie galimą parapijos sunaikinimą dėl sumažėjusio parapijiečių uolumo, bažnyčia išlieka gyva vietinės bendruomenės dalimi. Ji stovi kaip tylus liudininkas permainingos istorijos ir žmonių tikėjimo tvirtybės.