O kościele
Lėno šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra tikras perlas Ukmergės rajone, Lėno kaime. Kaip atsigręžtum į ežero rytinį krantą, pamatytum šį sakralinį statinį, kuris stovi ramybės ir gamtos apsuptyje, prie pat Ramygalos–Taujėnų kelio.
Bažnyčios istorija prasidėjo 1919 metais, kai Taujėnų dvaro savininkas kunigaikštis Konstantinas Radvila parūpino miško medžiagos būsimos šventovės statybai. Tai buvo reikšmingas indėlis, be kurio sunkiai būtų galima įsivaizduoti tolimesnę eigą. Laikina medinė koplyčia buvo pastatyta 1921 m., o netrukus pradėta statyti ir klebonija bei kiti parapijos ūkiniai trobesiai.
Svarbus etapas prasidėjo 1923–1924 metais, kai kunigų Jurgio Kazakevičiaus ir Jono Laugalio iniciatyva buvo pastatyta akmenų mūro bažnyčia. Ši bažnyčia nėra lengvai priskiriama vienam architektūros stiliui, tačiau jos unikalumas slypi ne tik išorėje, bet ir istorijoje. Bažnyčios statybos darbai vyko palaipsniui: 1925 m. kunigo Jono Laugalio rūpesčiu ji buvo nutinkuota iš išorės, 1927 m. įrengtos medinės lubos, o 1928 m. atlikti kiti svarbūs darbai.
Ypatingo dėmesio verta prezidento Antano Smetonos parama - jo lėšomis buvo įrengtas didysis altorius su dailininko Burbos pieštu šv. Antano paveikslu. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčiai dovanojo monstranciją ir taurę, o Apolonija Doračiūnienė skyrė 1000 litų varpui pirkti. Tokio masto pagalba tapo lemtinga bažnyčios iškilmei.
1935 metais bažnyčia dar labiau išaugo – Lietuvos vyriausybei paskyrus pašalpą, prie jos buvo pristatytas aukštas mūrinis bokštas. Deja, Antrasis pasaulinis karas nepagailėjo šio sakralinio statinio; 1944 metais bažnyčia buvo gerokai apgadinta, tačiau po karo ji buvo sėkmingai suremontuota.
Architektūriniai bažnyčios bruožai taip pat įdomūs. Pastatas yra stačiakampio plano, su žemesne apside ir vienu bokšteliu. Viduje yra trys navos, suteikiančios interjerui erdvumo ir šviesos. Šventoriaus tvora sudaryta iš akmenų ir plytų mūro bei metalinės dalies.
Lėno šv. Antano Paduviečio bažnyčia neabejotinai yra vieta, kur susipina istorija, kultūra ir tikėjimas. Ši mažytė šventovė atspindi savo laikmečio žmonių dvasingumą, jų pastangas ir bendruomeniškumą. Aplankius šią bažnyčią, galima pajusti ne tik architektūrinio grožio harmoniją, bet ir giliai įsišaknijusią vietos dvasią.
Bažnyčios istorija prasidėjo 1919 metais, kai Taujėnų dvaro savininkas kunigaikštis Konstantinas Radvila parūpino miško medžiagos būsimos šventovės statybai. Tai buvo reikšmingas indėlis, be kurio sunkiai būtų galima įsivaizduoti tolimesnę eigą. Laikina medinė koplyčia buvo pastatyta 1921 m., o netrukus pradėta statyti ir klebonija bei kiti parapijos ūkiniai trobesiai.
Svarbus etapas prasidėjo 1923–1924 metais, kai kunigų Jurgio Kazakevičiaus ir Jono Laugalio iniciatyva buvo pastatyta akmenų mūro bažnyčia. Ši bažnyčia nėra lengvai priskiriama vienam architektūros stiliui, tačiau jos unikalumas slypi ne tik išorėje, bet ir istorijoje. Bažnyčios statybos darbai vyko palaipsniui: 1925 m. kunigo Jono Laugalio rūpesčiu ji buvo nutinkuota iš išorės, 1927 m. įrengtos medinės lubos, o 1928 m. atlikti kiti svarbūs darbai.
Ypatingo dėmesio verta prezidento Antano Smetonos parama - jo lėšomis buvo įrengtas didysis altorius su dailininko Burbos pieštu šv. Antano paveikslu. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčiai dovanojo monstranciją ir taurę, o Apolonija Doračiūnienė skyrė 1000 litų varpui pirkti. Tokio masto pagalba tapo lemtinga bažnyčios iškilmei.
1935 metais bažnyčia dar labiau išaugo – Lietuvos vyriausybei paskyrus pašalpą, prie jos buvo pristatytas aukštas mūrinis bokštas. Deja, Antrasis pasaulinis karas nepagailėjo šio sakralinio statinio; 1944 metais bažnyčia buvo gerokai apgadinta, tačiau po karo ji buvo sėkmingai suremontuota.
Architektūriniai bažnyčios bruožai taip pat įdomūs. Pastatas yra stačiakampio plano, su žemesne apside ir vienu bokšteliu. Viduje yra trys navos, suteikiančios interjerui erdvumo ir šviesos. Šventoriaus tvora sudaryta iš akmenų ir plytų mūro bei metalinės dalies.
Lėno šv. Antano Paduviečio bažnyčia neabejotinai yra vieta, kur susipina istorija, kultūra ir tikėjimas. Ši mažytė šventovė atspindi savo laikmečio žmonių dvasingumą, jų pastangas ir bendruomeniškumą. Aplankius šią bažnyčią, galima pajusti ne tik architektūrinio grožio harmoniją, bet ir giliai įsišaknijusią vietos dvasią.