O kościele
Utenos Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia yra viena iš tų vietų, kurios savyje talpina ne tik tikėjimą, bet ir gausybę istorinių pasakojimų. Šiame pastate susipina įvairios epochos, išgyvenimai ir žmonių likimai.
Pirmą kartą Utenoje bažnyčia minima dar 1500 metais. Tai buvo medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia, kuriai 1522 m. buvo paskirta dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų. Vėlesniais laikais parapija turėjo bendrą kleboną su Užpaliais. 1777 m. čia jau veikė parapinė mokykla, o iki pat XIX a. pabaigos bažnyčios gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su miesto ir apylinkių kasdienybe.
1802 m. bažnyčia sudegė, tačiau 1796–1802 m. laikotarpiu klebonas Tadas Milašius pastatė naują medinę bažnyčią, kuri taip pat buvo atnaujinta 1866 m. Deja, 1879 m. ji vėl sudegė. Po šios nelaimės pamaldos buvo laikomos kapinėse pastatytoje stoginėje. Vis dėlto, per atkaklią kunigų ir parapijiečių veiklą, 1884 m. buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kurios statybas organizavo klebonas Adomas Vyšniauskas. Šis didingas pastatas buvo konsekravotas 1898 m. vyskupo Gasparo Cirtauto.
Bažnyčia išsiskiria savo istorizmo stiliaus architektūra, graikiško kryžiaus planu ir dvibokšte struktūra. Viduje esama trijų navų, keturių altorių ir nuostabių meninių detalių. Įdomu tai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčioje buvo įsigyti trys varpai, nors 1915 m. jie buvo išvežti į Rusiją – po karo du jų sugrįžo namo, tačiau vienas jau buvo pažeistas.
Per visą savo egzistenciją bažnyčia matė daug permainų ir atnaujinimų. 1927 m. ilgamečio klebono Jono Asminavičiaus rūpesčiu bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota. 1979 m. buvo restauruotas didysis altorius.
Šiandien Utenos Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia nėra tik maldos vieta – tai ir svarbus kultūros paveldo objektas, kuris liudija apie miestelio istoriją, žmones ir jų trapias bei kartu tvirtas vertybes. Apsilankius šioje bažnyčioje, galima pajusti praeities dvasią ir suprasti, kokią svarbią vietą tikėjimas užėmė ir tebeužima šio krašto gyventojų gyvenime.
Pirmą kartą Utenoje bažnyčia minima dar 1500 metais. Tai buvo medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia, kuriai 1522 m. buvo paskirta dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų. Vėlesniais laikais parapija turėjo bendrą kleboną su Užpaliais. 1777 m. čia jau veikė parapinė mokykla, o iki pat XIX a. pabaigos bažnyčios gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su miesto ir apylinkių kasdienybe.
1802 m. bažnyčia sudegė, tačiau 1796–1802 m. laikotarpiu klebonas Tadas Milašius pastatė naują medinę bažnyčią, kuri taip pat buvo atnaujinta 1866 m. Deja, 1879 m. ji vėl sudegė. Po šios nelaimės pamaldos buvo laikomos kapinėse pastatytoje stoginėje. Vis dėlto, per atkaklią kunigų ir parapijiečių veiklą, 1884 m. buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kurios statybas organizavo klebonas Adomas Vyšniauskas. Šis didingas pastatas buvo konsekravotas 1898 m. vyskupo Gasparo Cirtauto.
Bažnyčia išsiskiria savo istorizmo stiliaus architektūra, graikiško kryžiaus planu ir dvibokšte struktūra. Viduje esama trijų navų, keturių altorių ir nuostabių meninių detalių. Įdomu tai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčioje buvo įsigyti trys varpai, nors 1915 m. jie buvo išvežti į Rusiją – po karo du jų sugrįžo namo, tačiau vienas jau buvo pažeistas.
Per visą savo egzistenciją bažnyčia matė daug permainų ir atnaujinimų. 1927 m. ilgamečio klebono Jono Asminavičiaus rūpesčiu bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota. 1979 m. buvo restauruotas didysis altorius.
Šiandien Utenos Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia nėra tik maldos vieta – tai ir svarbus kultūros paveldo objektas, kuris liudija apie miestelio istoriją, žmones ir jų trapias bei kartu tvirtas vertybes. Apsilankius šioje bažnyčioje, galima pajusti praeities dvasią ir suprasti, kokią svarbią vietą tikėjimas užėmė ir tebeužima šio krašto gyventojų gyvenime.
Galeria i zasoby
Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Fotografijos aprašymas ant pasporto: „UTENA. Bažnyčia „Kristaus Dangun žengimo“ statyta 1883 m. klebono Adomo Višnievskio (1830–1896) kurioje jis ir palaidotas.“