Apie bažnyčią
Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra tikras architektūros ir istorijos perlas, esantis jaukiame Šeduvos miestelyje Radviliškio rajone. Ši renesansinė šventovė, turinti baroko bruožų, žavi ne tik savo išskirtiniu stiliumi, bet ir turtinga istorija, kurią verta apžvelgti detaliau.
Pasakojimas apie Šeduvos bažnyčią prasideda dar XVI amžiuje. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta 1512 m., o parapija įkurta netrukus po to. Jau 1529 m. bažnyčiai buvo dovanoti trys nenaudojami žemės sklypai, o 1542 m. fundacija buvo padidinta. Tais metais buvo pastatyta antroji medinė bažnyčia ir įsteigta parapinė mokykla.
Didysis lūžis įvyko XVII amžiaus viduryje, kai Upytės vaivada Jeronimas Valavičius 1640–1649 m. laikotarpiu užsakė statyti naują, mūrinę bažnyčią. Ši nauja šventovė buvo konsegruota 1649 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus. To paties dešimtmečio viduryje, 1647 m., buvo įsteigtas Šeduvos dekanatas, o Mykolas Mačinskis 1658 m. įkūrė altariją ir rūpinosi jos išlaikymu.
XVIII amžiuje šalia bažnyčios veikė jėzuitų misija (1705–1769 m.). Šiuo laikotarpiu taip pat stovėjo varpinė, kuri vėliau buvo nugriauta. Bažnyčia du kartus kentėjo nuo gaisrų: po 1799 m. gaisro ją 1804 m. atstatė dvarininkas Stanislovas Poniatovskis. Tačiau 1829 m. žaibo sukeltas gaisras vėl apgadino bažnyčios bokštą.
XX amžius taip pat nebuvo lengvas. Po 1863 m. sukilimo Rusijos administracija nusavino pusę parapijos žemių, o 1864 m. įsakė nugriauti kryžių, stovėjusį miestelio aikštėje; jo vietoje 1877 m. buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, kuri buvo nugriauta tik 1935 m.
Bažnyčia buvo svarbus kultūrinis centras, ypač XIX a. pabaigoje, kai kunigai Stasys Janeliūnas, Pranas Janulaitis ir Kazys Marcinkevičius platino draudžiamą spaudą. XX a. pradžioje klebono Povilo Šalučkos iniciatyva bažnyčia buvo išplėsta pristačius dvi šonines navas.
Paskutinės didelės permainos įvyko XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, kai per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apgriauta, tačiau vėliau atnaujinta dekano Mykolo Karoso iniciatyva 1937 m. ir kanoninko Broniaus Antanaičio pastangomis 1974 m.
Architektūriškai Šeduvos bažnyčia yra kryžminio plano su pusapskrite apside, žemomis zakristijomis ir dviem bokštais. Vidus atskleidžia trijų navų struktūrą su penkiais altoriais ir cilindriniais skliautais. Bažnyčią supa akmenų mūro tvora, kurioje ilsisi tokie garbingi asmenys kaip klebonas prelatas Mykolas Karosas ir kunigas Augustinas Pranskėtis.
Šiandien Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir gyvas Lietuvos istorijos liudininkas, susijęs su daugybe reikšmingų įvykių bei asmenybių. Jos sienos byloja apie garbingą praeitį ir primena mūsų paveldą, kurį verta pažinti ir saugoti.
Pasakojimas apie Šeduvos bažnyčią prasideda dar XVI amžiuje. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta 1512 m., o parapija įkurta netrukus po to. Jau 1529 m. bažnyčiai buvo dovanoti trys nenaudojami žemės sklypai, o 1542 m. fundacija buvo padidinta. Tais metais buvo pastatyta antroji medinė bažnyčia ir įsteigta parapinė mokykla.
Didysis lūžis įvyko XVII amžiaus viduryje, kai Upytės vaivada Jeronimas Valavičius 1640–1649 m. laikotarpiu užsakė statyti naują, mūrinę bažnyčią. Ši nauja šventovė buvo konsegruota 1649 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus. To paties dešimtmečio viduryje, 1647 m., buvo įsteigtas Šeduvos dekanatas, o Mykolas Mačinskis 1658 m. įkūrė altariją ir rūpinosi jos išlaikymu.
XVIII amžiuje šalia bažnyčios veikė jėzuitų misija (1705–1769 m.). Šiuo laikotarpiu taip pat stovėjo varpinė, kuri vėliau buvo nugriauta. Bažnyčia du kartus kentėjo nuo gaisrų: po 1799 m. gaisro ją 1804 m. atstatė dvarininkas Stanislovas Poniatovskis. Tačiau 1829 m. žaibo sukeltas gaisras vėl apgadino bažnyčios bokštą.
XX amžius taip pat nebuvo lengvas. Po 1863 m. sukilimo Rusijos administracija nusavino pusę parapijos žemių, o 1864 m. įsakė nugriauti kryžių, stovėjusį miestelio aikštėje; jo vietoje 1877 m. buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, kuri buvo nugriauta tik 1935 m.
Bažnyčia buvo svarbus kultūrinis centras, ypač XIX a. pabaigoje, kai kunigai Stasys Janeliūnas, Pranas Janulaitis ir Kazys Marcinkevičius platino draudžiamą spaudą. XX a. pradžioje klebono Povilo Šalučkos iniciatyva bažnyčia buvo išplėsta pristačius dvi šonines navas.
Paskutinės didelės permainos įvyko XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, kai per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apgriauta, tačiau vėliau atnaujinta dekano Mykolo Karoso iniciatyva 1937 m. ir kanoninko Broniaus Antanaičio pastangomis 1974 m.
Architektūriškai Šeduvos bažnyčia yra kryžminio plano su pusapskrite apside, žemomis zakristijomis ir dviem bokštais. Vidus atskleidžia trijų navų struktūrą su penkiais altoriais ir cilindriniais skliautais. Bažnyčią supa akmenų mūro tvora, kurioje ilsisi tokie garbingi asmenys kaip klebonas prelatas Mykolas Karosas ir kunigas Augustinas Pranskėtis.
Šiandien Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir gyvas Lietuvos istorijos liudininkas, susijęs su daugybe reikšmingų įvykių bei asmenybių. Jos sienos byloja apie garbingą praeitį ir primena mūsų paveldą, kurį verta pažinti ir saugoti.
Architektūra
Pastatyta
1649 (376 metai)
Architektūrinis stilius
renesansas
Statybinė medžiaga
mūras
Panoraminis vaizdas
Žiūrėti 360°
Šv. Mišių laikas
Šiokiadieniais – 17.00 val.
Šeštadieniais – 10.00 val.
Sekmadieniais – 10.00 val.
Atlaidų metu – 10.00 ir 12.00 val.
Šeštadieniais – 10.00 val.
Sekmadieniais – 10.00 val.
Atlaidų metu – 10.00 ir 12.00 val.
Galerija ir ištekliai
Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia.
Stiklo negatyve užfiksuota mūrinė bažnyčia trijų ketvirčių rakursu. Sakralinis pastatas renesansinių ir barokinių architektūros formų, su dviem bokštais ir puošniu transeptu. Bažnyčios stogas dvišlaitis, bokštų stogai keturšlaičiai, su kupolais. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su masyviais stačiakampiais stulpais, dengta dvišlaičiu stogu.