O kościele
Mickūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra išskirtinis architektūros paminklas, stovintis Mickūnų miestelyje, netoli Vilniaus. Tai ne tik maldos namai, bet ir istorijos liudininkas, pasakojantis apie vietos gyventojų tikėjimą ir kovą už savo religines teises.
Bažnyčios ištakos siekia XVIII amžių. 1733 metais Vilniaus katedros kanauninkas Juozapas Puzinas, vėliau tapęs Livonijos vyskupu, šiame krašte pastatė koplyčią, kuri buvo pavaldži Lavoriškių parapijai. Koplyčia ilgainiui tapo svarbiu religinio gyvenimo centru vietiniams katalikams.
1826 metais vietoje senosios koplyčios išaugo naujoji mūrinė bažnyčia, suprojektuota laikantis ankstyvojo klasicizmo stiliaus principų. Bažnyčiai būdingas stačiakampio plano dizainas ir bokštelis, kuris suteikia statiniui iškilmingumo. Priekiniame plane stovi varpinės bokštas – tai dar viena architektūrinė detalė, praturtinanti bendrą vaizdą.
Deja, XIX amžiaus pabaigoje šis maldos namai susidūrė su sunkumais. 1869 metais bažnyčia buvo uždaryta, o po dviejų metų paversta stačiatikių cerkve. Tik 1918 metais, po pirmojo pasaulinio karo, Mickūnų tikintieji atgavo savo bažnyčią. Po kelerių metų, 1922-aisiais, bažnyčia buvo suremontuota, o 1923 metais įkurta parapija, kuri nuo tada prižiūrėjo ir rūpinosi šiuo sakraliniu pastatu.
Per XX amžių bažnyčia buvo kelis kartus restauruota – 1935 metais ir vėl 1969 metais, tuomet klebono Aleksandro Liachovičiaus iniciatyva bei parapijiečių lėšomis. Tokie darbai parodo vietos bendruomenės atsidavimą ir meilę savo šventovei.
Šiandien Mickūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra ne tik religinis centras, kur mišios laikomos tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis, bet ir kultūrinis paminklas, saugantis daugelio kartų istoriją. Jei turėsite progą aplankyti šį nuostabų kampelį, nepamirškite pasigrožėti tiek vidine, tiek išorine architektūra, kuri puikiai atspindi klasicizmo epochą bei vietos žmonių dvasią.
Bažnyčios ištakos siekia XVIII amžių. 1733 metais Vilniaus katedros kanauninkas Juozapas Puzinas, vėliau tapęs Livonijos vyskupu, šiame krašte pastatė koplyčią, kuri buvo pavaldži Lavoriškių parapijai. Koplyčia ilgainiui tapo svarbiu religinio gyvenimo centru vietiniams katalikams.
1826 metais vietoje senosios koplyčios išaugo naujoji mūrinė bažnyčia, suprojektuota laikantis ankstyvojo klasicizmo stiliaus principų. Bažnyčiai būdingas stačiakampio plano dizainas ir bokštelis, kuris suteikia statiniui iškilmingumo. Priekiniame plane stovi varpinės bokštas – tai dar viena architektūrinė detalė, praturtinanti bendrą vaizdą.
Deja, XIX amžiaus pabaigoje šis maldos namai susidūrė su sunkumais. 1869 metais bažnyčia buvo uždaryta, o po dviejų metų paversta stačiatikių cerkve. Tik 1918 metais, po pirmojo pasaulinio karo, Mickūnų tikintieji atgavo savo bažnyčią. Po kelerių metų, 1922-aisiais, bažnyčia buvo suremontuota, o 1923 metais įkurta parapija, kuri nuo tada prižiūrėjo ir rūpinosi šiuo sakraliniu pastatu.
Per XX amžių bažnyčia buvo kelis kartus restauruota – 1935 metais ir vėl 1969 metais, tuomet klebono Aleksandro Liachovičiaus iniciatyva bei parapijiečių lėšomis. Tokie darbai parodo vietos bendruomenės atsidavimą ir meilę savo šventovei.
Šiandien Mickūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra ne tik religinis centras, kur mišios laikomos tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis, bet ir kultūrinis paminklas, saugantis daugelio kartų istoriją. Jei turėsite progą aplankyti šį nuostabų kampelį, nepamirškite pasigrožėti tiek vidine, tiek išorine architektūra, kuri puikiai atspindi klasicizmo epochą bei vietos žmonių dvasią.