About the Church
Šios bažnyčios statybos istorija siekia net XIV amžių. Bažnyčia iš pradžių buvo grynai gotikinė, tačiau XVIII amžiuje joje atsirado ir baroko architektūros elementų. Taip susiformavo unikalus gotikos ir baroko sintezės pavyzdys, kuris šiandien žavi architektūros mylėtojus ir turistus.
1812 metais, per Napoleono karus, bažnyčia buvo stipriai apgriauta ir paversta grūdų sandėliu. Vėliau ji tapo archyvu, o tik XX amžiaus pradžioje vėl grąžinta pranciškonams. Sovietmečiu bažnyčia buvo naudojama kaip Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos archyvas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1998 metų liepos 5 dieną, bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems. Nuo to laiko ji restauruojama ir puoselėjama. Vienas iš neseniai atliktų restauracijos darbų buvo stebuklinga laikoma Švč. Mergelės Marijos (Baltosios Dievo Motinos) statula, kuri dabar yra atidengta ir prieinama lankytojams bei tikintiesiems.
2013 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo šalia bažnyčios stovintys vienuolyno pastatai buvo grąžinti valstybei. Vėliau, 2017 metais, šie pastatai buvo perduoti pranciškonų konventualų ordinui. Šis sprendimas sukėlė nemažai diskusijų ir kritikos, nes buvo teigiama, jog pastatai buvo grąžinti ne Lietuvos, o Lenkijoje veikiančiam ordinui, kuris juos nuosavybės teise įgijo tik 1938 metais, faktinės Lenkijos okupacijos laikotarpiu.
Bažnyčios interjeras taip pat vertas dėmesio. Čia galima rasti įspūdingą Pranciškonų triptiką dešiniojoje navoje. Vienuolyno vidinis kiemas taip pat yra ypatinga vieta, kurioje jaučiama gili ramybė ir istorijos dvasia.
Vilniaus Pranciškonų bažnyčia – tai ne tik svarbus religinis centras, bet ir gyvas istorijos liudininkas, savo sienose saugojęs daugybės epochų ir politinių permainų atgarsius. Jos architektūra ir unikali istorija daro ją viena iš įdomiausių Vilniaus senamiesčio perlų.
Gallery and Resources
Paminklas stovi priešais Salantų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, šiaurinėje S. Dariaus ir S. Girėno g. bei Vilniaus g. kryžkelės dalyje, atsuktas priekiniu fasadu į pietų pusę. 1989 m. pastatė akmens skulptorius Vilius Orvidas (pranciškonas br. Gabrielius, O. F. S.). Statybą rėmė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Salantų rėmimo grupė. Paminklas 3,8 m aukščio, akmeninis, ornamentuotas, jo pamatas vidutinio dydžio lauko akmenų mūro. Paminkle iškaltas Pietos horeljefas, paminklinėje plokštėje – Gediminaičių stulpų ženklas ir užrašas: „LIETUVIŲ TAUTOS / KANČIŲ / ATMINIMUI / 1941–1952“. Viršuje kyla stilizuotas lotyniškas kryžius su plastišku Nukryžiuotojo horeljefu, Apvaizdos akimi, žvaigžde ir inkaru. Fotografas Kastytis Laužadis.
Nespalvota, dokumentinė, vertikalaus formato, lygiais kraštais nuotrauka. Nufotografuotas Kretingos pranciškonų bažnyčios interjeras po 1937 metų remonto. Nežinomo fotografo apie 1939 metus darytos nuotraukos kopija.
Pirmame plane – bažnyčios centrinė nava, kurios pakraščiuose stovi klaupkos. Antrame plane navos galiniame dešiniajame kampe stovi trijų tarpsnių Šv. Antano altorius, kurio pagrindinėje kondignacijoje kabo Šv. Antano, vidurinėje – Šv. arkangelo Mykolo, viršutinėje – Šv. Jono Boskos paveikslas. Kairiajame galiniame navos kampe stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius, kuris taip pat trijų tarpsnių. Pagrindinėje kondignacijoje kabo Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo, vidurinėje – Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos, viršutinėje – Šv. Teresės paveikslas. Nuotraukos viduryje už pusapskritės arkos apsidėje stovi pagrindinis – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altorius, papuoštas skulptūromis. Jis dviejų tarpsnių. Apatinės kondignacijos centre pastatyta Nukryžiuotojo skulptūrinė grupės, už kurios matosi ant apsidės sienos kabantis Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai paveikslas. Viršutinės kondignacijos viduryje stovi Nekaltai Pradėtos Švč. M. Marijos skulptūra, kurią iš viršaus ir apačios juosta iliuminuotas užrašas: „Sveika Marija / Malonės pilnoji“. Virš arkos ant sienos nutapytas užrašas: „DIEVAS–TAI MANO VISKAS“. Priešais arką kabo sietynas.
Bažnyčia statyta 16410–1617 m., rekonstruota 1908–1912 metais. Altoriai įrengti XVII a. 2 deš., rekonstruoti XVIII a. vid., apie 1910 m., atnaujinti 1937 metais.