About the Church
Vilniaus šv. Ignoto bažnyčia yra viena iš Vilniaus senamiesčio architektūros perlų, kurią verta aplankyti ne tik dėl jos religinės reikšmės, bet ir dėl įdomios bei turtingos istorijos.
Bažnyčios istorija siekia XVII amžiaus pradžią. Jėzuitų ordinas, siekdamas sustiprinti savo pozicijas Lietuvoje, 1622–1647 m. pastatė šią didingą šventovę. Architektas Tomas Žebrauskas, kurio vardas dažnai minimas kartu su šia bažnyčia, projektavo pastatą atsižvelgdamas į to meto architektūrines tendencijas ir jėzuitų pageidavimus.
1737 metais Šv. Ignoto bažnyčią užklupo nelaimė - gaisras sudegino dalį pastato ir sugriovė vidurinės navos skliautus. Tačiau tai nesustabdė jėzuitų. 1748–1750 m. bažnyčia buvo atstatyta. Viduje buvo įrengti mūriniai altoriai, padidintos šoninės koplyčios ir perstatytas vargonų choras. Pastato vidus buvo puošiamas tapybos darbais ir lipdiniais, kurie suteikė šventovei ypatingo grožio ir žavesio. Deja, po jėzuitų ordino panaikinimo bažnyčia buvo perduota Vilniaus dvasinei seminarijai, o vėliau rusų kariuomenės Preobražensko pulkui.
XIX amžiaus pabaigoje bažnyčia patyrė dar vieną transformaciją – ji buvo pritaikyta karininkų klubo reikmėms. Tai laikotarpis, kai religiniams objektams tekdavo keisti savo paskirtį dėl įvairių socialinių ir politinių pokyčių. XX a. pirmoje pusėje, 1925 m., šv. Ignoto bažnyčia buvo rekonstruota pagal Juliušo Kloso projektą, grąžinant jai ankstyvojo baroko formas. 1939 m., kai Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvai, bažnyčioje vėl pradėtos aukoti mišios Lietuvos kariams.
Sovietmečiu bažnyčia dar kartą pasikeitė – ji buvo paversta kino studijos sandėliu. Tik 1991 m. prasidėjo nauji pokyčiai – čia veikė paveikslų galerija ir vyko Šv. Kristoforo orkestro repeticijos. 2004 m. šv. Ignoto bažnyčia vėl tapo religine šventove ir įgijo naują misiją, tapusi pagrindine Lietuvos kariuomenės bažnyčia.
Šiandieninė šv. Ignoto bažnyčia yra ne tik religinės apeigos vieta, bet ir gyvas istorijos paminklas, liudijantis apie dramatiškus praeities įvykius. Jos sienos saugo daugybę istorijų, kurios atspindi ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos istorinius įvykius. Apsilankę čia, galite pajusti tiek miesto, tiek šalies istorinę dvasią.
Bažnyčios istorija siekia XVII amžiaus pradžią. Jėzuitų ordinas, siekdamas sustiprinti savo pozicijas Lietuvoje, 1622–1647 m. pastatė šią didingą šventovę. Architektas Tomas Žebrauskas, kurio vardas dažnai minimas kartu su šia bažnyčia, projektavo pastatą atsižvelgdamas į to meto architektūrines tendencijas ir jėzuitų pageidavimus.
1737 metais Šv. Ignoto bažnyčią užklupo nelaimė - gaisras sudegino dalį pastato ir sugriovė vidurinės navos skliautus. Tačiau tai nesustabdė jėzuitų. 1748–1750 m. bažnyčia buvo atstatyta. Viduje buvo įrengti mūriniai altoriai, padidintos šoninės koplyčios ir perstatytas vargonų choras. Pastato vidus buvo puošiamas tapybos darbais ir lipdiniais, kurie suteikė šventovei ypatingo grožio ir žavesio. Deja, po jėzuitų ordino panaikinimo bažnyčia buvo perduota Vilniaus dvasinei seminarijai, o vėliau rusų kariuomenės Preobražensko pulkui.
XIX amžiaus pabaigoje bažnyčia patyrė dar vieną transformaciją – ji buvo pritaikyta karininkų klubo reikmėms. Tai laikotarpis, kai religiniams objektams tekdavo keisti savo paskirtį dėl įvairių socialinių ir politinių pokyčių. XX a. pirmoje pusėje, 1925 m., šv. Ignoto bažnyčia buvo rekonstruota pagal Juliušo Kloso projektą, grąžinant jai ankstyvojo baroko formas. 1939 m., kai Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvai, bažnyčioje vėl pradėtos aukoti mišios Lietuvos kariams.
Sovietmečiu bažnyčia dar kartą pasikeitė – ji buvo paversta kino studijos sandėliu. Tik 1991 m. prasidėjo nauji pokyčiai – čia veikė paveikslų galerija ir vyko Šv. Kristoforo orkestro repeticijos. 2004 m. šv. Ignoto bažnyčia vėl tapo religine šventove ir įgijo naują misiją, tapusi pagrindine Lietuvos kariuomenės bažnyčia.
Šiandieninė šv. Ignoto bažnyčia yra ne tik religinės apeigos vieta, bet ir gyvas istorijos paminklas, liudijantis apie dramatiškus praeities įvykius. Jos sienos saugo daugybę istorijų, kurios atspindi ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos istorinius įvykius. Apsilankę čia, galite pajusti tiek miesto, tiek šalies istorinę dvasią.
Gallery and Resources
Vilniaus Šv. Jono bažnyčia – gotikinės struktūros ir barokinių formų pastatas. Bažnyčioje yra 23 paminklinės apvaliosios skulptūros ir horeljefai. Vaizde – baroko stiliaus apvalioji skulptūrinė kompozicija „Šv. Ignotas Lojola pamynęs velnią“.
Aprašė Aldona Rudzevičienė
Aleksandras (1461–1506) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1492–1506), Lenkijos karalius (1501–1506). Lenkijos ir Lietuvos valdovo Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus, šv. Kazimiero brolis, karaliaus Jogailos vaikaitis. Buvo išsilavinęs, išsimokslinęs (jo mokytojai buvo istorikas Janas Dlugošas ir poetas Filipas Buonakorsis), motinai prižiūrint katalikiškai išauklėtas. Mėgo muziką, meną, kaip politikas ir karvedys nebuvo patyręs, atrodo, neturėjo ir būtinų valdovui savybių. Vis dėlto bandė atsikratyti Maskvos pretenzijų į Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančias gudų žemes, kariavo dėl jų. Reformavo LDK valstybinį aparatą, pertvarkė kunigaikščio raštinės ir raštvedybos darbą, vadovavo diplomatinei tarnybai. Su žmona Elena, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra, daugiausia gyveno Vilniuje, pasistatydino nuolatinę rezidenciją. 1503 didžiojo kunigaikščio įsakymu pradėta mūryti gynybinė Vilniaus siena. Nuolat rėmė Katalikų bažnyčią, į Vilnių atsikvietė vienuolius dominikonus (1501). Šis išraiškingo piešinio valdovo visu ūgiu portretas – 1840 metais Vilniuje išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo jo įsikūrimo iki 1750” I tomo iliustracija.
Aprašė Regina Urbonienė
Aprašė Regina Urbonienė