Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia

Vilniaus senamiestyje, Užupyje, įsikūrusi Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia turi ilgą ir spalvingą istoriją, kupiną pakilimų ir nuopuolių, kurie atsispindi ne tik jos architektūroje, bet ir bendruomenės gyvenime.

Pirmoji medinė bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar XVII amžiaus pradžioje, tačiau ji sudegė per karą su Maskva apie 1665 metus. Po daugiau nei šimtmečio, 1778 metais, pagal talentingo architekto Martyno Knakfuso projektą čia iškilo vienuolių oratorija. Deja, šis pastatas ilgai nesulaikė – 1794 metų sukilimas jį stipriai apgriovė.

Laimei, XIX amžiaus pradžioje šią vietą atgaivino tėvas Augustinas Stodolnikas. Jo dėka 1823–1824 metais čia buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, kuri nuo tada ir puošia Vilniaus peizažą. Bažnyčia buvo pašventinta 1823 metų rugpjūčio 24 dieną ir gavo Šv. apaštalo Baltramiejaus vardą. Kukli ir netinkuota, tačiau pilna dvasingumo, bažnyčia tapo svarbiu vietos bendruomenės židiniu.

Nors iš pradžių bažnyčia buvo paprasta ir neturinti daug puošmenų, laikui bėgant ją keitė vis nauji darbai ir restauracijos. 1834 metais perstatyta varpinė suteikė jai didesnį išraiškingumą. Vėlesniais laikais bažnyčia buvo ištinkuota, o 1879–1881 metais ją praturtino Vilniaus puodžių ir keramikos cecho finansuoti remonto darbai bei pristatytas istorizmo stiliaus bokštas.

Šv. Baltramiejaus bažnyčia visuomet buvo daugiau nei tik religinis pastatas. Čia buvo saugomas Trakų vartų Marijos paveikslas ir puodžių bei keramikos cecho archyvas. Bažnyčioje buvo trys, vėliau penki altoriai, o chorą laikė dvi kolonos. Praeityje šios šventovės sienos buvo sustiprintos akmenų pylimu ir siena, siekiant apsaugoti ją nuo Vilnios upės kenkėjų.

XX amžiaus pirmoje pusėje bažnyčia tapo Sudervės Švč. Trejybės bažnyčios filija. Taip pat svarbu paminėti, kad garsus dailininkas Ferdinandas Ruščicas čia susituokė ir testamentu nurodė, jog jo širdis būtų palaidota būtent šioje bažnyčioje.

Sovietmečiu ši bažnyčia išgyveno sunkius laikus. 1948 metais ji buvo uždaryta, o jos patalpos paverstos skulptorių dirbtuvėmis. Choras ir zakristija virto studijomis, o pačioje bažnyčioje buvo įrengta katilinė. Nors daugelis vertingų bažnyčios daiktų buvo prarasti, vargonai stebuklingai išliko.

1997 metais bažnyčią atgavusi Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenė atgaivino šią šventovę, kurioje pamaldos dabar vyksta baltarusių kalba. Šią bažnyčią globoja Baltarusijos Kustodijos kapucinų ordino broliai. Nors laikas ir žmogaus ranka paliko savo pėdsakus, Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia išlieka ne tik architektūriniu paminklu, bet ir gyvu bendruomenės centru, kurioje žmonės randa ramybę ir dvasingumą žadinančią aplinką.