Apie bažnyčią
Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia yra išties ypatinga vieta, turinti gilų istorinį ir dvasinį paveldą. Įsikūrusi Tolivardžių kaime, netoli Paštuvos gyvenvietės, ši bažnyčia stovi ant Nemuno dešiniojo kranto, vos penki kilometrai pietuose nuo Vilkijos. Bažnyčios apsuptyje rasite Paštuvos kapines su koplyčia bei šalia įsikūrusį Basųjų karmeličių vienuolyną.
Istorija byloja, kad Paštuva 1643-1842 metais priklausė Kauno benediktinėms vienuolėms, o greičiausiai tada ir buvo pastatyta pirmoji koplyčia. Jau 1754 metais jai buvo paskelbti atlaidai. Vėliau, 1923 metais, buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri tapo vietos bendruomenės religinio gyvenimo centru. Po Antrojo pasaulinio karo čia tarnavo kunigas Juozas Vailokaitis, kuris vėliau tapo Sibiro tremtiniu ir buvo palaidotas netoli Paštuvos kapinėse.
Deja, 2012 metų gegužės 9 dieną senąją bažnyčią nuniokojo gaisras, palikęs tik pelenus ir prisiminimus. Tačiau vietos bendruomenė nenuleido rankų ir nusprendė atstatyti savo maldos namus. Parapijiečiai aktyviai rinko lėšas ir padėjo tvarkyti gaisravietę, netgi nepaisant mažėjančio tikinčiųjų skaičiaus. Po konsultacijų su Paštuvos gyventojais, galutinį sprendimą dėl naujos bažnyčios statybos priėmė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Naujos bažnyčios projektą sukūrė architektas Nerijus Radišauskas. Pastatas buvo suplanuotas kaip moderni, dešimtkampė, bičių korio formos struktūra su langais, siekiančiais žemę. Statybos prasidėjo 2013 metais, o parapijiečiai nuolat rinko lėšas ir rūpinosi medžiagomis. 2014 metų rugsėjį jau buvo matomas būsimos mūrinės–betoninės bažnyčios karkasas, o 2015 metų rugsėjį nauja bažnyčia buvo pašventinta.
Įdomu tai, kad po sudegusios senosios bažnyčios pamatais buvo rastas širdies formos akmuo, kuris buvo perdarytas į stilizuotą akmeninį dubenį. Šis dubuo dabar naudojamas krikštui ir yra pastatytas naujoje šventovėje, primindamas apie senosios bažnyčios istoriją ir išgyvenimus.
Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia – tai ne tik architektūros kūrinys, bet ir simbolis, liudijantis vietos bendruomenės ryžtą ir stiprybę. Tai vieta, kurioje susipina praeitis ir dabartis, kurioje žmonės randa ramybę ir dvasinį paguodą.
Istorija byloja, kad Paštuva 1643-1842 metais priklausė Kauno benediktinėms vienuolėms, o greičiausiai tada ir buvo pastatyta pirmoji koplyčia. Jau 1754 metais jai buvo paskelbti atlaidai. Vėliau, 1923 metais, buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri tapo vietos bendruomenės religinio gyvenimo centru. Po Antrojo pasaulinio karo čia tarnavo kunigas Juozas Vailokaitis, kuris vėliau tapo Sibiro tremtiniu ir buvo palaidotas netoli Paštuvos kapinėse.
Deja, 2012 metų gegužės 9 dieną senąją bažnyčią nuniokojo gaisras, palikęs tik pelenus ir prisiminimus. Tačiau vietos bendruomenė nenuleido rankų ir nusprendė atstatyti savo maldos namus. Parapijiečiai aktyviai rinko lėšas ir padėjo tvarkyti gaisravietę, netgi nepaisant mažėjančio tikinčiųjų skaičiaus. Po konsultacijų su Paštuvos gyventojais, galutinį sprendimą dėl naujos bažnyčios statybos priėmė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Naujos bažnyčios projektą sukūrė architektas Nerijus Radišauskas. Pastatas buvo suplanuotas kaip moderni, dešimtkampė, bičių korio formos struktūra su langais, siekiančiais žemę. Statybos prasidėjo 2013 metais, o parapijiečiai nuolat rinko lėšas ir rūpinosi medžiagomis. 2014 metų rugsėjį jau buvo matomas būsimos mūrinės–betoninės bažnyčios karkasas, o 2015 metų rugsėjį nauja bažnyčia buvo pašventinta.
Įdomu tai, kad po sudegusios senosios bažnyčios pamatais buvo rastas širdies formos akmuo, kuris buvo perdarytas į stilizuotą akmeninį dubenį. Šis dubuo dabar naudojamas krikštui ir yra pastatytas naujoje šventovėje, primindamas apie senosios bažnyčios istoriją ir išgyvenimus.
Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia – tai ne tik architektūros kūrinys, bet ir simbolis, liudijantis vietos bendruomenės ryžtą ir stiprybę. Tai vieta, kurioje susipina praeitis ir dabartis, kurioje žmonės randa ramybę ir dvasinį paguodą.