O kościele
Alizavos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – tai puikus architektūros perlas, esantis mažame Alizavos miestelyje Kupiškio rajone. Ši medinė bažnyčia, įkurta 1856 metais, sujungia istoristinio stiliaus, baroko ir neogotikos bruožus, kurie suteikia jai ypatingo žavesio ir istorinės vertės.
Bažnyčios istorija prasideda dar XVIII a., kai ši vietovė buvo vadinama Pakape ir priklausė Zasinyčių dvarui. 1774 m. dvarą įsigijęs Ukmergės pavieto maršalka Antanas Koscialkovskis 1794 m. pastatė medinę bažnytėlę ir kaimą pavadino savo sūnaus Aloyzo vardu – Alizava. Po kelių dešimtmečių, 1853 m., kunigas Jonas Bžestovičius pradėjo ruoštis statyti naują bažnyčią ir su vietos gyventojų bei dvaro savininko Igno Koscialkausko pagalba 1856 m. pabaigė dabartinę erdvesnę ir gražesnę bažnyčią su dviem bokštais.
Per ilgą laiką bažnyčia patyrė daug pokyčių ir rekonstrukcijų. 1868 m. buvo sudarytas pirmasis bažnyčios inventoriaus sąrašas, kuris liudija apie tuo metu esančius turtus ir daiktus. Kunigas Ferdinandas Ūselis 1872 m. pastatė naują kleboniją, perstatė ūkinius trobesius, užveisė didelį vaismedžių sodą, pastatė varpinę ir Kryžiaus kelio koplytėles. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bažnyčia tapo kovos prieš girtuoklystę epicentru, o jos rekonstrukcijos toliau vyko iki pat XX amžiaus vidurio.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, tačiau po karo kunigo Kazimiero Mockaus dėka ji buvo suremontuota. Vėliau, tarpukario laikotarpiu, kunigai Felicijonas Lialis ir Vincas Žvagždys prisidėjo prie bažnyčios atnaujinimo, įsigijo naujų bažnytinių drabužių, pertvarkė altorius ir sutvarkė kapines.
Bažnyčios interjeras yra trijų navų, atskirtų elegantiškomis kolonomis. Bažnyčios vargonai, datuojami kartu su pačia bažnyčia, išliko autentiški, nors dalis mechanikos buvo pakeista. Šie vargonai tapo vertinga kultūros paveldo dalimi ir 1992 m. buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Šiandien Alizavos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ne tik tarnauja vietinei bendruomenei, bet ir kaip istorinis paminklas pritraukia lankytojus, norinčius pažinti Lietuvos bažnytinės architektūros grožį. Jos turtinga istorija ir architektūriniai ypatumai liudija apie praeities kartų pastangas puoselėti ir saugoti šį sakralinį paveldą.
Bažnyčios istorija prasideda dar XVIII a., kai ši vietovė buvo vadinama Pakape ir priklausė Zasinyčių dvarui. 1774 m. dvarą įsigijęs Ukmergės pavieto maršalka Antanas Koscialkovskis 1794 m. pastatė medinę bažnytėlę ir kaimą pavadino savo sūnaus Aloyzo vardu – Alizava. Po kelių dešimtmečių, 1853 m., kunigas Jonas Bžestovičius pradėjo ruoštis statyti naują bažnyčią ir su vietos gyventojų bei dvaro savininko Igno Koscialkausko pagalba 1856 m. pabaigė dabartinę erdvesnę ir gražesnę bažnyčią su dviem bokštais.
Per ilgą laiką bažnyčia patyrė daug pokyčių ir rekonstrukcijų. 1868 m. buvo sudarytas pirmasis bažnyčios inventoriaus sąrašas, kuris liudija apie tuo metu esančius turtus ir daiktus. Kunigas Ferdinandas Ūselis 1872 m. pastatė naują kleboniją, perstatė ūkinius trobesius, užveisė didelį vaismedžių sodą, pastatė varpinę ir Kryžiaus kelio koplytėles. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bažnyčia tapo kovos prieš girtuoklystę epicentru, o jos rekonstrukcijos toliau vyko iki pat XX amžiaus vidurio.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, tačiau po karo kunigo Kazimiero Mockaus dėka ji buvo suremontuota. Vėliau, tarpukario laikotarpiu, kunigai Felicijonas Lialis ir Vincas Žvagždys prisidėjo prie bažnyčios atnaujinimo, įsigijo naujų bažnytinių drabužių, pertvarkė altorius ir sutvarkė kapines.
Bažnyčios interjeras yra trijų navų, atskirtų elegantiškomis kolonomis. Bažnyčios vargonai, datuojami kartu su pačia bažnyčia, išliko autentiški, nors dalis mechanikos buvo pakeista. Šie vargonai tapo vertinga kultūros paveldo dalimi ir 1992 m. buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Šiandien Alizavos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ne tik tarnauja vietinei bendruomenei, bet ir kaip istorinis paminklas pritraukia lankytojus, norinčius pažinti Lietuvos bažnytinės architektūros grožį. Jos turtinga istorija ir architektūriniai ypatumai liudija apie praeities kartų pastangas puoselėti ir saugoti šį sakralinį paveldą.