O kościele
Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia yra viena iš gražiausių ir vertingiausių sakralinių Lietuvos paminklų. Ši bažnyčia, įkurta XVII amžiuje, stovi vaizdingoje vietoje, netoli Lėvens upės dešiniojo kranto, ir yra įdomus architektūros bei istorijos objektas.
Bažnyčios fundatorius buvo Mykolas Laurynas Počobutas, kuris 1671 metais padėjo pirmuosius šio pastato pamatus. Jo ir jo žmonos Marijonos Siesickaitės dėka 1676 metų lapkričio 13 dieną Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas ir ATR Seimas patvirtino fundacijos raštą. Tai laikoma oficialia dominikonų įsikūrimo Palėvenėje data.
Architektūrinis bažnyčios ansamblis yra unikalus ir reprezentuoja baroko bei neoklasicizmo stilių kombinaciją. Pastatas turi kryžminį planą su trisiene apside, viduje – tris navas su cilindriniais skliautais. Svarbiausias interjero akcentas – aštuoni vėlyvojo baroko ir rokoko altoriai, kurie sudaro vieningą kompoziciją su klausykla-sakykla. Altorių puošyba ir detalės, tokios kaip kartušai su rėmėjų herbais, pritraukia daugybę meno mėgėjų ir tyrinėtojų.
Vienas įspūdingiausių kūrinių šioje bažnyčioje yra „Kristaus Kančios koplyčios“ altorius su stebuklais garsėjančiu Nukryžiuotoju. Istoriniai šaltiniai mini, kad tai vienas įspūdingiausių XVII a. kūrinių, vaizduojančių Išganytojo kančią.
Per savo ilgą istoriją bažnyčia patyrė įvairių sukrėtimų ir permainų. XVIII a. pradžioje prasidėjo jos atstatymo darbai po karo ir maro sukeltos suirutės. 1725 metais jos bokštas pagaliau buvo pabaigtas statyti, o virš pagrindinio fasado iškilęs bokštas tapo svarbiu architektūros akcentu. Vėliau buvo pristatytos papildomos koplyčios, kurios dar labiau praturtino bažnyčios architektūrinę kompoziciją.
XIX a. pirmoje pusėje Palėvenės dominikonai nuolat prižiūrėjo ir tvarkė bažnyčią bei jai priklausančius pastatus. Netgi caro valdžios represijų metu, kai 1865 metais vienuolynas buvo uždarytas ir vienuoliai iškelti kitur, parapija nesustabdė savo veiklos. Bažnyčia toliau tarnavo kaip dvasinis centras, kurioje buvo laidojami vietos gyventojai, vykdavo religinės apeigos ir renginiai.
XX amžiuje bažnyčia taip pat aktyviai buvo prižiūrima ir atnaujinama. 1948 metais, sovietmečiu, buvo surašytas bažnyčios turto sąrašas, o 1955 metais kilus gaisrui, bažnyčios stogas buvo atstatytas klebono Pranciškaus Masilionio iniciatyva. 1988 metais, minint Švč. Mergelės Marijos metus, šventoriuje pastatytas koplytstulpis, o 1993 metais atidengta paminklinė lenta minint kraštiečio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimimo metines.
Nuo 1992 metų Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblis yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o nuo 2005 metų pradėti intensyvūs restauracijos darbai. Tai rodo ne tik didelį bažnyčios istorinės ir kultūrinės vertės pripažinimą, bet ir nuolatinį rūpestį išsaugoti šį unikalų paveldą ateities kartoms.
Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia yra ne tik vietos bendruomenės dvasinis centras, bet ir reikšmingas Lietuvos kultūros ir istorijos simbolis.
Bažnyčios fundatorius buvo Mykolas Laurynas Počobutas, kuris 1671 metais padėjo pirmuosius šio pastato pamatus. Jo ir jo žmonos Marijonos Siesickaitės dėka 1676 metų lapkričio 13 dieną Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas ir ATR Seimas patvirtino fundacijos raštą. Tai laikoma oficialia dominikonų įsikūrimo Palėvenėje data.
Architektūrinis bažnyčios ansamblis yra unikalus ir reprezentuoja baroko bei neoklasicizmo stilių kombinaciją. Pastatas turi kryžminį planą su trisiene apside, viduje – tris navas su cilindriniais skliautais. Svarbiausias interjero akcentas – aštuoni vėlyvojo baroko ir rokoko altoriai, kurie sudaro vieningą kompoziciją su klausykla-sakykla. Altorių puošyba ir detalės, tokios kaip kartušai su rėmėjų herbais, pritraukia daugybę meno mėgėjų ir tyrinėtojų.
Vienas įspūdingiausių kūrinių šioje bažnyčioje yra „Kristaus Kančios koplyčios“ altorius su stebuklais garsėjančiu Nukryžiuotoju. Istoriniai šaltiniai mini, kad tai vienas įspūdingiausių XVII a. kūrinių, vaizduojančių Išganytojo kančią.
Per savo ilgą istoriją bažnyčia patyrė įvairių sukrėtimų ir permainų. XVIII a. pradžioje prasidėjo jos atstatymo darbai po karo ir maro sukeltos suirutės. 1725 metais jos bokštas pagaliau buvo pabaigtas statyti, o virš pagrindinio fasado iškilęs bokštas tapo svarbiu architektūros akcentu. Vėliau buvo pristatytos papildomos koplyčios, kurios dar labiau praturtino bažnyčios architektūrinę kompoziciją.
XIX a. pirmoje pusėje Palėvenės dominikonai nuolat prižiūrėjo ir tvarkė bažnyčią bei jai priklausančius pastatus. Netgi caro valdžios represijų metu, kai 1865 metais vienuolynas buvo uždarytas ir vienuoliai iškelti kitur, parapija nesustabdė savo veiklos. Bažnyčia toliau tarnavo kaip dvasinis centras, kurioje buvo laidojami vietos gyventojai, vykdavo religinės apeigos ir renginiai.
XX amžiuje bažnyčia taip pat aktyviai buvo prižiūrima ir atnaujinama. 1948 metais, sovietmečiu, buvo surašytas bažnyčios turto sąrašas, o 1955 metais kilus gaisrui, bažnyčios stogas buvo atstatytas klebono Pranciškaus Masilionio iniciatyva. 1988 metais, minint Švč. Mergelės Marijos metus, šventoriuje pastatytas koplytstulpis, o 1993 metais atidengta paminklinė lenta minint kraštiečio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimimo metines.
Nuo 1992 metų Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblis yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o nuo 2005 metų pradėti intensyvūs restauracijos darbai. Tai rodo ne tik didelį bažnyčios istorinės ir kultūrinės vertės pripažinimą, bet ir nuolatinį rūpestį išsaugoti šį unikalų paveldą ateities kartoms.
Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia yra ne tik vietos bendruomenės dvasinis centras, bet ir reikšmingas Lietuvos kultūros ir istorijos simbolis.
Galeria i zasoby
Palėvenės šv. Domininko bažnyčia.
Ši, baroko ir neoklasicizmo bruožų turinti bažnyčia, įrengta 1676 m. Pamatus jai padėjo Palėvenės dvaro savininkas bei Ukmergės žemės teismo teisėjas Mykolas Laurynas Počobutas. Šalia bažnyčios buvo įsteigtas Palėvenės dominikonų vienuolynas.
Kompozicijoje – Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia nuo Lėvens slėnio.
Signuotas pieštuku averso apatinėje dalyje.