Apie bažnyčią
Bažnyčios ištakos siekia XVIII amžių, kai manoma, kad Vadoklių dvare buvo pastatyta koplyčia. Dabartinės bažnyčios pirmtakę medinę bažnyčią pastatė dvaro savininkas Anupras Belozaras 1781 metais. Vėliau, 1876 m., klebonavęs Jonas Balvočius ją žymiai padidino, pristatydamas šonines koplyčias ir parapijos ūkinius trobesius. Klebonas Balvočius garsėjo ne tik statybos darbais, bet ir savo iniciatyvomis labdaros, švietimo ir blaivybės srityse.
Nepaisant sunkumų, kuriuos sukėlė Pirmasis pasaulinis karas, kai vokiečiai išsivežė tris varpus, parapija nenusilpo. 1932 m. klebono Juozo Remeikos ir kunigo Petro Margevičiaus rūpesčiu buvo įkurta altarija. Vėlesniais metais, 1934 m., klebonas Mykolas Jusys atnaujino ir išdažė bažnyčią. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia patyrė didelių nuostolių, tačiau po karo ji buvo suremontuota ir perstatytas jos bokštas.
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia turi kryžminio plano formą ir vieną pagrindinį bokštą su dviem mažesniais bokšteliais, o jos šventoriaus tvora yra sumūryta iš akmenų. Prie bažnyčios stovi mūrinė varpinė, kuri suteikia dar daugiau istorinės reikšmės šiam kompleksui.
Šalia bažnyčios esančiose parapijos kapinėse taip pat galima rasti Visų Šventųjų koplyčią, dar vieną svarbų religinės ir kultūrinės vertės objektą.
Nors laikai keitėsi, Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia išliko svarbi vietos bendruomenei, liudijanti apie praeities dvasią ir žmonių pasiryžimą saugoti savo tikėjimo ir kultūros paveldą.
Galerija ir ištekliai
Spalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka lygiais kraštais. Nufotografuotas kunigų Juozapo Aperavičiaus ir Jono Ivonausko kapavietė Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriaus vakariniame pakraštyje, Muziejaus g. 2, Mosėdžio mstl., Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr. Bendras vaizdas iš rytų pusės. Fotografavo Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, 2006 m. spalio 14 d.
Šventoriaus pakraštyje įrengti du kapai. Kairėje pusėje esantį nedidelės akmens ir metolo tvotelės juosiamą kapą ženklina pailga juodo akmens stačiakampė antkapinė plokštė išgaubtu viršumi ir už jos galvūgalyje stovintis tokio pat akmens trijų laiptuotų tarpsnių antkapinis kryžius su užrašu „KANAUNINKAS / JUOZAS / APERAVIČIUS / 1887 – 1946“, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Dešinėje įrengtą kapą žymi kvadratinio plano juodo šlifuoto akmens plokštė ir galvūgalyje pastatytas juodo akmens laiptuotas trijų tarpsnių antkapinis kryžius, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Antkapinio paminklo priekyje iškalta epitafija: „A†A / KUNIGAS-JUBILIATAS / JONAS / IVONAUSKAS / 1880 - 1980 / DIRBĘS SU KRISTUMI / GYVENI SU DIEVU“, o taip pat tipinis kunigų kapams ženklas: stula pridengtas užversta Biblija, ant kurios stovi kielikas (taurė). Už kapų stūkso akmenų mūro šventoriaus tvora.
Juozapas Aperavičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Kunigu įšventintas 1914 m. gruodžio 28 d. Apie 1916–1918 m. vikaravo Saločių šv. Juozapo bažnyčioje. 1927 m. atsiųstas į Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, 1931 m. tapo jos administratoriumi (klebonu), vėliau – garbės kanauninku. Dirbo čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Jonas Ivonauskas (Iwanowski, Ivanauskis, Ivanauskas) gimė 1882 m. sausio 2 d., baigė Kauno dvasinę seminariją, kunigu įšventintas 1904 m. lapkričio 28 d. (kitais duomenimis gimė 1880 m., kunigu įšventintas – 1905 m.). Vikaravo Žemaičių vyskupijos parapijose, nuo 1912 m. buvo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaru, apie 1912–1918 m. – Krekenavos parapijos Vadaktų Švč. Mergelės Marijos filijos kuratoriumi. 1931 m. paskirtas Stalgėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu atsiųstas į Mosėdį ir paskirtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, vėliau – altarista. Mirė 1980 m. Abu antkapiniai paminklai pastatyti parapijiečių ir Telšių vyskupijos lėšomis. Kapavietė – saugotinas kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.